Pateikiame „Kėdainių garso” korespondentės Agnės Dovydaitytės pokalbį su kėdainiečiu Jonu Jucevičiumi – dailėtyrininku, kraštotyrininku, kelių knygų autoriumi.

Šiandien vis rečiau sutinkame žmonių, su kuriais būtų galima padiskutuoti apie literatūrą, dailę, kultūrą, vertybes, visuomeninius reiškinius. Pati būdama paauglė, galiu patvirtinti, kad ypač jaunimas yra atitolęs nuo pastarųjų temų, o jei ir norėtų apie jas pakalbėti, sunkiai rastų tinkamą pašnekovą, mat pagrindinėmis nūdienos aktualijomis dažniausiai tampa nusikaltimai, kompiuteriai, grožis, mada, pinigai, pirkiniai, atletiškas kūnas, paskalos, laikinos vertybės. Tuo tarpu apie amžinąsias protingai gali prabilti vos keletas. Vos keletas jas ir puoselėja. Būtent sunerimusi dėl šios padėties, dėl kultūrinės krizės, dėl per mažos jaunų žmonių motyvacijos pokalbiui pasikviečiau dailėtyrininką, kraštotyrininką, dviejų knygų autorių Joną JUCEVIČIŲ. Būtent jis man pasirodė žmogus šviesus tiek, kad jo šviesa galėtų nušviesti ir kitus.  

Man ramybės neduodančios problemos buvo ne vienintelis pretekstas pakalbinti šį kėdainietį. Būtent jo vardo dienos proga ilgąjį savaitgalį ieškosime paparčio žiedo ir šokinėsime per laužus. Dar daugiau, J. Jucevičius birželio 16 dieną atšventė savo 83-ąjį gimtadienį. Tad progų rašyti yra, tikimės, kad žmonėms šios progos nepasirodys per menkos paskaityti. 

8 broliai ir 3 seserys

Tiskūnų kaime gimęs ir iki 18 metų augęs Jonas iki dabar išsaugojęs šviesiausius vaikystės prisiminimus. O visų jų priekyje jo močiutė. Girdint, kokia ji buvo, darosi aišku iš kur toks vyras užaugo. 

„Ji buvo savamokslė, bet labai šviesaus proto, dora, sąžininga, religinga. Prenumeruodavo daug religinio turinio žurnalų. O aš visus juos skaičiau, nuo ko ir prasiplėtė mano akiratis. Šita senelė man labai daug davė“, − prisiminė menotyrininkas. 

Ne mažesnis buvo ir tėvų nuopelnas. Būtent jie matė, kad Jonui reikėjo mokytis, kad jis norėjo ir galėjo tai daryti. Tad J. Jucevičius buvo vienintelis iš 12 vaikų šeimos įgijęs aukštąjį išsilavinimą. 

Šiandien daugiavaikės šeimos dažnai laikomos asocialiomis, neišsilavinusiomis, tačiau J. Jucevičius džiaugėsi užaugęs žmonių pilnuose namuose. „Tuomet sakydavo: vaikų turi būti tiek, kiek Dievulis duoda. O čia Dievulis buvo nešykštus“, − juokėsi pašnekovas. 

Dailininkas, vaikystėje piešęs akmenukais

Jonas buvo vienintelis vaikas šeimoje susidomėjęs menu ir tam paaiškinimą sunkiai galėjęs rasti. Galbūt tai vienas ar kitas dėdės, tai piešdavę, tai drožinėję gražiai, turėjo tam įtakos, galbūt tai, kad tėtis buvo ne tik ūkininkas, bet ir statybininkas... Kad ir kaip ten buvo, dar mažiukas būdamas kėdainietis pradėjo piešti. Tik ne taip, kaip šiandienos kartai įprasta – planšetiniu kompiuteriu ar bent jau flomasteriais. Net ne pieštukais. O akmenukais, įvairių spalvų, rastais žvyre. 

Ir tik vokiečių okupacijos metais vyras „paragavo“ akvarelinių dažų. „Net nežinojau, kaip su jais piešti. Bet nieks man nepaaiškino, kaip su jais dirbti, tik žinojau, kad vandens reikia. Kaip mokėjau, taip tapiau fantastines pilis, įvairias kompozicijas. Kai stojau į meno mokyklą,  darbus peržiūrėjo žymus akvarelistas Česlovas Kontrimas. Jis pažiūrėjo, pažiūrėjo, bet nieko nesakė. O aš tapiau su akvarele labai tirštai. Kai įstojau į Dailės akademiją man buvo net labai keista, kodėl visi taip skystai tapo“, − prisiminęs šypsojosi J. Jucevičius. 

Pamatė visai kitą pasaulį

Po mokyklos Jonas išvažiavo į Kauno meno mokyklą mokytis tapybos ir piešimo, tačiau po dvejų metų buvo pašauktas į kariuomenę, o grįžus iš jos dėl tėčio mirties teko pradėti dirbti. Dirbdamas įvairiose įmonėse, J. Jucevičius neakivaizdžiai pasibaigė Vilniaus dailės akademiją. 

Joje menotyrininkui sekėsi gerai – dėstytojai gyrė jo kursinius darbus, kuriuos kraštietis rašė tik apie Kėdainius, visus paveikslus ir rašto darbus akademija pasilikdavo, paimdavo į parodą, jam buvo suteikta galimybė pabendrauti su žymiais to meto dailininkais. Apsilankymai pas dailininkus Jono atmintyje taip pat giliai įsirėžė – įvairiais daiktai nukabinėtos sienos, įdomūs pokalbiai. „Ten buvo visai kitas pasaulis. Ir man labai gaila tų žmonių, kurie jo nepažino“, − apgailestavo menininkas. 

Okupacijos laikotarpis – atskira istorija

Savo jaunystėje kėdainietis pažino ne tik paslaptingąjį menininkų pasaulį, bet ir okupacijos žiaurumus. Jis labai daug prisimena iš tų laikų. Ypač atmintyje įstrigo kolūkių steigimas. Kraštotyrininkui buvo labai gaila matyti visus griaunamus namus, sodybas, ištisus laukus, kurių vietoje buvo steigiami kolūkiai. Tai buvo didelis psichologinis smūgis tuomet gyvenusiam jaunuoliui. 

Galbūt šis įvykis taip pat turėjo įtakos daug vėliau parašytoms J. Jucevičiaus knygoms. Jis norėjo įamžinti dvarus, kurių nebėra, kaimus, kuriuose niekas nebegyvena, vėl prikelti nugriautus namus. Tad jau nuo jaunystės menotyrininkas pradėjo apie juos rinkti medžiagą. 

Dabar nebepiešia

Per savo gyvenimą menininkas yra nupiešęs nemažai paveikslų. Per sovietinį laikotarpį teko tapyti Leniną, Marksą, per atgimimo kėdainietis nupiešė didelį Povilo Lukšio portretą... Tačiau šiandien teptuko į rankas J. Jucevičius nebepaima. Ir laiko nėra, ir sveikata ne visuomet leidžia. Tačiau menininkas prasitarė, kad vis dėlto norėtų pabaigti vieną nemažą ir pradėtą paveikslą – Kėdainių architektūros apibendrinimą. 

Viso gyvenimo darbo rezultatas

Jonas Jucevičius yra parengęs monografijas apie kraštietį liaudies meistrą Vincą Svirskį (1962), garsų matematikos mokytoją kėdainietį Gasparą Seliavą (1990). Jų rankraščiai yra M.Daukšos viešojoje bibliotekoje. Parašė ir išleido monografijas apie Kėdainių krašto garbės pilietę gydytoją Teklę Bružaitę „Be savo gyvenimo“ (1998), apie Kėdainių krašto dailę „Kėdainių krašto dailė ir dailininkai“ (2005) bei 2011 metais išleistą knygą „Kėdainių krašto architektūra“. Pastarosios knygos – tai viso autoriaus gyvenimo darbo rezultatas. Mat medžiagą Kėdainius reprezentuojančioms knygoms J. Jucevičius pradėjo rinkti dar jaunystėje. Komandiruočių į Vilnių metu jis nevaikščiodavo po restoranus, bet kol jo neišvarydavo, rinkdavo medžiagą bibliotekose. Jau tada vyras žinojo, kad būtent jam reikės parašyti apie Kėdainius knygą, nes niekas kitas to nepadarys. 

Galiausiai, surinkęs medžiagą, kiekvieną knygą Jonas rašė po trejetą metų. Rašė ne kompiuteriu, kai dabar įprasta, bet ranka. Kas suteikė knygoms šilumos ir gyvybės. Mat kompiuteris, anot kraštotyrininko, yra šalta mašina, o ranka darbas rašosi visai kitaip. 

Rašo dar vieną knygą

Jonas Jucevičius reiškė didelį dėkingumą Dailės mokyklos direktorei Vidai Burbulienei, kuri labai prisidėjo prie to, kad menotyrininko darbas išvystų dienos šviesą knygos pavidalu ir neužsigulėtų stalčiuose. Kaip padėką jai, kėdainietis jau beveik baigė parašyti knygą apie Dailės mokyklą, kuriai ir bus atiduoti rankraščiai. 

Labai svarbu mylėti savo kraštą

Visi J. Jucevičiaus darbai parodo, kaip jis vertina savo kraštą. Ir apskritai, visi jo gyvenimo sprendimai ir darbai vis sukosi ir sukosi aplink Kėdainius. Štai baigęs akademiją Vilniuje Jonas sulaukė pasiūlymo pasilikti sostinėje, jam netgi buvo surastas darbas, tačiau jo širdis buvo Kėdainiuose. 

Ir knygose jis rašo, kad labai svarbu yra pažinti savo kraštą, jo istoriją, jį mylėti. Taip pat jis tiki, kad kiekviena nugyventa diena yra istorija, o istorija turi būti užrašyta. 

„Jau liko tik vienas kitas mano amžininkas, visi numirė. Buvo šeimos, buvo namai – dabar nieko nebėra. Dėl to reikėjo tai įamžinti“, − paaiškino knygų autorius. 

Būtent dailė padeda puikiai pažinti savo kraštą ir jo istoriją – domėdamasis menu žmogus kultūrėja ir įgyja daug žinių. 

Gaila šiandienos žmonių

J. Jucevičius apgailestavo, kad šiandien daugelis žmonių nugyvena savo gyvenimą „prilipę“ prie kompiuterio, niekuo nesidomėdami, taip pasmerkdami save stagnacijai, nukultūrėjimui. 

„Kompiuteris yra geras daiktas, bet reikia juo naudotis protingai“, − visiems žinomą tiesą dar kartą pabrėžė kėdainietis. Ir iš tikrųjų, kokias galimybes šis išradimas suteikia – visos enciklopedijos, visos knygos, visi žmonės, šalys, duomenys – ranka pasiekiami. Tačiau ar daugelis vis dar mato prasmę tą ranką ištiesti?

Nuotraukoje: Jonas Jucevičius su žmona ir vaikais