Akademijoje minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, kartu pažymėtas reikšmingas sodybos ir švietimo istorijos įvykis. Ne atsitiktinai gausiai gyventojų susitelkta netradicinėje parko erdvėje – prie baltamūrio vandentiekio bokšto, nes virš jo 1956 m. balandžio 1 d. keli vidurinės mokyklos mokiniai slapta įtvirtino tautinę vėliavą.

Valstybingumo istorijos pamokoje

Apie 60 metų senumo įvykius primena prieš valstybės dieną prie Akademijos bokšto pritvirtinta memorialinė lenta: ,,Šiame bokšte 1956 metais / Velykų rytą trispalvę iškėlė / Dotnuvos I. Mičiurino vidurinės / mokyklos mokiniai / Jonas Burnys / Aleksas Laniauskas / Laimutė Mackutė / Stasys Minkevičius / Ieva Navardauskaitė” (perrašant įstrižu brūkšniu žymima naują eilutė). Valstybingumo istorijos pamokoje kovo 10-ąją tarp garbingiausiųjų buvo gyvieji liudininkai – Aleksas Laniauskas ir Laimutė Mackutė-Lasauskienė.

Šie Lietuvos laisvės kovų dalyviai drauge su rajono savivaldybės meru Sauliumi Grinkevičiumi atidengė memorialinį ženklą. Meras tiki, kad ir šiandienos jaunimui tai bus svarbi vieta, čia vyks pamokos. Žinojimą ir jausmus sutvirtino himno priesakai apie šviesą ir tiesą.

Prie paminklo Aleksas Laniauskas papasakojo apie sąmoningą savo ir bendraminčių Jono Burnio ir Stasio Minkevičiaus apsisprendimą bei veiksmus, kaip prieš 60 metų buvo rengtasi ir kaip vėliava atsirado bokšte. Kaip su bičiule Ieva Navardauskaite mokyklos bibliotekoje pasiuvo trispalvę, kokio likimo sulaukė dalyvavusieji – apie tai prisiminė Laimutė Mackutė. Ji didžiuojasi šiandienos Lietuva, nes vėliavą, valstybingumo simbolį, galinti laisvai iškelti prie savo namų.

Jauno žmogaus idealų galią, istorinį kontekstą, lietuvių rezistenciją ir neginkluoto pasipriešinimo formas prieš okupaciją, pogrindinės akademiškių ,,Moksleivių organizacijos Lietuvai ginti” veiklą aptarė Akademijos kraštotyrininkas, švietimo ir kultūros darbuotojas Rytas Tamašauskas.

Kiti šventės štrichai

Kas dar svarbu šventės dienoraštyje? Jūratė Jakūbonienė (Vilnius) prisiminė tėvelį Stasį Minkevičių, kuris išmokė mylėti Lietuvą, todėl pasidžiaugė nauja dovana istorijai. Už atkurtą tiesą ir teisingumą padėkavojo kovotojo brolis Česlovas Minkevičius iš Vainotiškių.

Dotnuvos krašto augintinis Arvydas Augas, specialiai atvykęs iš Šiaulių, asmenine patirtimi paliudijo paauglystėje sklandžiusią laisvės būseną ir nenutylėtą istoriją, artimųjų prisiminimais bylojo ir apie dar ankstesnę pasipriešinimo prievartai formą – apie Akademijos mokinių daumaž 1953 metais Vasario 16-osios proga iškeltą tautinę vėliavą ant mokyklos (Stoties g. 1) stogo.

Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės Kėdainių Povilo Lukšio 5-osios kuopos vadė Kristina Župerkienė pasidžiaugė gausiu vaikų ir jaunimo būriu, palinkėjo, kad tautai daugiau nereikėtų slapta kelti laisvės vėliavų.

Šaulys Ignas Meškauskas, bene pirmasis viešai 1989 m. parašęs spaudoje apie įvykius Akademijoje, priminė apie amžiną kovą prieš bet kokią okupaciją. Po minėjimo dar apsilankyta Gėlainių kalnelyje, gėlėmis ir rimtimi pagerbtas laisvės kovų dalyvis Jonas Burnys (1937–1973).

Kad neliktų šiandienos baltų dėmių

Akademijos metraštyje liktų balta dėmė, jei istorijai neužfiksuotume dar kelių faktų ir lyg nematomų asmenų. Juodo granito lenta Akademijos parke atsirado pagal skulptoriaus Jono Jagėlos (Vilnius) projektą, finansavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (direktorė Teresė Birutė Burauskaitė).

Idėjomis, iniciatyvomis ir darbais talkino Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Margarita Rukšienė, Akademijos bendruomenės pirmininkas Algimantas Paplauskas, Akademijos kultūros centro direktorė Silvinija Žemaitienė.

Šventę taip pat suorganizavo būrys Akademijos gimnazijos ugdytinių ir mokytojų (darbus rikiavo Indrė Masiliūnienė). Todėl, žvelgdamas į laisvai plazdančią trispalvę, Akademijos gimnazijos direktorius Liudas Tauginas išreiškė tikėjimą, kad memorialinė lenta ne tik primins 1956-ųjų įvykius, bet ir padės ugdyti pilietinę visuomenę.

Po 60 metų Akademijos vandentiekio bokšte vėl suplėvėsavo vėliava, bet su ja jau nesislapstydamas įkopė ir įtvirtino buvęs Akademijos vidurinės mokyklos auklėtinis, dabar Žemdirbystės instituto darbų saugos inžinierius, doktorantas Renaldas Žydelis. Istorinę atmintį įamžinančioje vietoje trispalvė plazdėjo ir Kovo 11-ąją, primindama nepriklausomą valstybę ir kelius jos link.

Rytas Tamašauskas, Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialisto pranešimas

Ryto TAMAŠAUSKO PRANEŠIMAS

JAUNO ŽMOGAUS IDEALŲ GALIA (Tautinės vėliavos Akademijoje 60-mečiui, 2016-03-10)

Mielieji sodybos šeimininkai ir kaimynai, kolegos mokytojai ir mokiniai, garbūs rajono vadovai, svečiai iš Kėdainių, Dotnuvos, Šėtos, Šiaulių.

Čia, prie bokšto, nenorėtume patetiškai manipuliuoti patriotizmo, nepriklausomybės, savarankiškumo, laisvės ir pan. sąvokomis, tačiau turime pri(si)pažinti, kad kalbėjimo apie Tėvynės idealus, Tautos jausmus ir tam skirtų veiksmų negali būti per daug, kaip ir gyvenimas negali būti be demokratijos, laisvės, sąžinės... Istorikai susumuoja, kad nuo XII amžiaus Lietuvoje nebuvo nė vieno taikiai nugyvento ištiso šimtmečio.

Tai buvo periodiškai kylanti kova dėl žemės ir Valstybės, tai buvo nesitaikstymas su dvasinės ir fizinės asmens laisvės varžymais, tai buvo nuolatinė grumtis už buitį ir būtį. Tačiau kovoje dėl Tėvynės ant Laisvės aukuro atsiduria ne tik žmogaus gyvastis ar žmogaus nelaisvė. Iš pasiaukojusiųjų patirčių grūdinasi ir keliasi naujos kartos. Todėl ir šiandien susirinkome kalbėti ir kalbėtis ne apie kraują ar mirtį, o apie XX ir XXI amžiaus jauno žmogaus idealą, pasiryžimus, galias, sąmoningus apsisprendimus, dvasios ugdymą, pilietinę raišką. Į neįprastą sodybos vietą mus sutelkė kelios datos.

Mūsų sodybos gyventojų elgsena natūraliai yra susijusi su bendru valstybės istorijos kontekstu, nes atkurtas valstybingumas 1990-aisiais vėl vėrė pasirinkimo ir apsisprendimo galimybes. Lietuvos valstybingumo kelyje yra etapinė Kovo 11-oji, kurios 25-ąjį jubiliejų pernai (2015 m.) paminėjo ir Akademijos sodyba, ir atskirai Akademijos gimnazijos jaunuomenė su mokytojais, tąkart į svečius pasikviesdama Kovo 11-osios (Nepriklausomybės) akto signatarą Mykolą Arlauską.

Rytoj sukanka 26-asis atkurto valstybingumo gimtadienis. Juo džiaugdamiesi, jį švęsdami šiandien, drauge norime pri(si)minti 60 metų senumo praeitį, jaunų žmonių žygius 1956-aisiais. Tai antroji mūsų suėjimo priežastis. Kai kartojame Lietuvos valstybingumo istorijos abėcėlę, prisimename 1918–1940 m. Tuomet buvo subrandinta nepriklausomos valstybės dvasia. Būtent tos daugmaž 21-ų metų epochos (kelių kartų) patirtys suteikė jėgų ir telkė bendrai veiklai ir vėliau, okupacijos metais.

Minint 60-ies metų datą, reikėtų narstyti istoriją, bet mokiniai su mokytojais ties tuo turi galimybių plačiau parimti mokykloje; svarstant, vertinant pirmiausia neturėtų būti pamirštami konkretaus laikmečio kontekstai, politinės, socialinės ir pan. aplinkybės... Primintina, kad pokario metais lietuvių rezistencija prieš okupaciją, sovietizaciją pasižymėjo ne tik ginkluota kova.

Neretam jaunuoliui, lietuvio patrioto dvasia auklėtam namuose, buvo artimos tėvynės, laisvės, valstybingumo, pilietinių teisių idėjos, jomis vadovautasi ir kasdienybėje. Todėl vieni organizuotai telkėsi į pogrindines jaunimo organizacijas, kiti pavieniui grupelėmis veikė (teisės dokumentais nedeklaruodami siekių), treti buvo partizanų ryšininkai ir rėmėjai, dar kitų veikla įvardijama kaip pasyvioji, t. y. nuostatomis, nuotaikomis ir dvasia buvo nusiteikę prieš sovietinį gyvenimą, rinkęsi nesmurtines pasipriešinimo formas, vengę kolaboravimo su sistema.

Todėl ir 1956-ųjų iškelta vėliava Akademijoje nebuvo atsitiktinė, įtakos turėjo ir kiti neseni Akademijos įvykiai. Apie 1953 m. Vasario 16-osios proga prie mokyklos pastato (dab. Stoties g. 1) mokiniai iškėlė tautinę vėliavą, Dotnuvoje buvo tardomi mokiniai, jų šeimos, mokytojas (Romualdas Kretavičius), o Algimantas Kavaliauskas pašalintas iš mokyklos.

Vienas įvykis nesustabdomai lemia kitą. Istorinėje literatūroje (Juozapas Romualdas Bagušauskas. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas režimui ir jo slopinimas. Vilnius, 1999; apima 1940–1990 m.; Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinys) fiksuojama, kad 6-ojo dešimtmečio viduryje Akademijos sodyboje susibūrė bendraminčių mokinių būrelis, kurio nariai platino agitacinius lapelius, juos pasirašinėjo MOLG, t. y. Moksleivių organizacija Lietuvai ginti (2003 m. teismo byloje: Moksleivių antitarybinė organizacija Lietuvos liaudžiai remti).

Štai prieš Vasario 16-ąją 1956 m. antisovietinių atsišaukimų parašė ir slapta sodyboje (prie pastatų, kryžkelėse, mokykloje) iškabino (priklijavo) vienuoliktokas Jonas Burnys, už tai saugumo pareigūnų tardytas.

Pagrindinė to laiko antisovietinių lapelių tema – nepriklausomybės idėjų propagavimas. Atrodo, kad poetinių gabumų turintis jaunuolis dalį atsišaukimo sueiliavo (,,Atėjo rusai iš Rytų, aplaistė žemę mūs‘ krauju“). To paties mokinio, tuomet abituriento – Jono Burnio – iniciatyva buvo pasiūta tautinė vėliava (šiandien – vienas mūsų Valstybės simbolių; geltona, žalia, raudona). J. Burnys paprašė bičiulės Laimutės Mackutės, ji į talką pasikvietė Ievą Navardauskaitę (,,Ieva sutiko nedvejodama“, iš L. Mackutės-Lasauskienės 1995 m. laiško A. Zimkuvienei).

Vėliavą abi merginos pasiuvo mokyklos bibliotekoje (gretimas raudonmūris pastatas, kuriame ilgą laiką buvo pradinės klasės), kurioje dirbo Laimutės mama bibliotekininke. J. Burnys raudonos ir žalios medžiagos skiautes įdavė L. Mackutei, ji Akademijos parduotuvėje dar nupirko geltonos spalvos medžiagos. Tą trispalvę 1956 m. Velykų rytą, balandžio 1 d., šiame senajame mūriniame vandentiekio bokšte iškėlė Jonas Burnys, talkino Aleksas Laniauskas ir Stasys Minkevičius.

Istorijos archyvai tarsi sako buvus ir šeštąjį asmenį – Antanas Legas. Tačiau du liudininkai – Lietuvos laisvės kovų dalyviai, esantys ir čia, – neprisimena, kad toje veikloje su jais dalyvautų Antanas Legas, todėl, remiantis jų liudijimais, memorialinėje lentoje regime informaciją apie penkis asmenis (Jonas Burnys, Aleksas Laniauskas, Laimutė Mackutė, Stasys Minkevičius ir Ieva Navardauskaitė).

Sovietų režimas tuomet tokią veiklą vertino kaip nusikalstamą. Antisovietinės grupės nariai buvo saugumo atskleisti, pirmas suimtas Jonas Burnys, paskui po kelių dienų ir kiti suimti bei tardyti Dotnuvoje. Visi pakviesti į Vilnių, į Aukščiausiojo teismo posėdį, kuriame J. Burnys, kaip pilnametis, buvo nuteistas trejus metus kalėti Mordovijos lageriuose (Rusija); sugrįžus jo likimas baigėsi tragiškai (J. Burnys palaidotas Gėlainių kapinėse, kapą prižiūri A. Laniauskas).

Pagal to meto įstatymus likę keturi nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaip nepilnamečiai. Mokyklos mokytojų posėdyje (direktorė Veronika Rimūnienė) jie buvo pašalinti iš mokyklos. Mūsų sodybos mokinių poelgis palikęs pėdsakų jų ir jų šeimų biografijose, turėjęs įtakos ir aplinkai.

Tarp mūsų yra asmenys, kurie prieš 60 metų dar neturėjo 18-os metų, buvo dešimtokai. Vadinasi, amžius ar nugyventi metai ne visada yra žmogaus brandos ar vertinimo rodiklis. Jų elgsenoje tarsi pastebiu vieną su kitu susijusius tris etapus, kuriuos turime pereiti kiekvienas (nesvarbu, kokio amžiaus bebūtume) kaip Tautos ir Valstybės narys, dalyvis ir kūrėjas, pilietis: turėti ir pažinti savo šaknis; tai įsisąmoninti, išgyventi jausmais ir protu; pastangos (pasiryžimas) tam tikru būdu veikti (pilietinė raiška). Jie taip elgėsi, gal ir ne visai taip deklaruodami pasirinkimus. Nenoriu iš mūsų svečių kurti ikonų, paversti juos sakraliomis būtybėmis. Tačiau esu įsitikinęs, kad jų jaunystėje sąmoningai pasirinktas kelias buvo ir yra viso jų gyvenimo imperatyvas. Tai sektinas pavyzdys ir šiandienai.

Nuo šiol šis baltamūris vandentiekio bokštas taps ir mūsų valstybingumo ženklu. Bokštas turėtų būti vienas mūsų sodybos atpažinimo ženklu. Tebūna bokštas, 1956-ųjų tautinė vėliava – mūsų dabarties ir ateities gyvenimo dalimi kasdienybėje ir šventėse. Tebūna šviesus, švarus mūsų santarvės, vienybės simbolis.