Pateikiame Kėdainių rajono savivaldybės mero pavaduotojos Nijolės  Naujokienės straipsnį „Gyvenimo kultūros imitacijos“.

Šiandieninio gyvenimo kultūros kriterijai balansuoja ant nykimo ribos, yra gana stipriai  nusilpę. Tai parodo ir paskutinysis europinio lygmens dainų konkursas „Eurovizija“. Jis  netapo mums galimybe diskutuoti išsamiau apie kultūros plėtrą ir jos pasidalijimo galimybes
tarp šalių. Daugelio mintis užgožė kad ir šių metų „Eurovizijos“ nugalėtojas, vizualiai sukėlęs  nevienareikšmių asociacijų.

Tolerancija – sveikintinas ir siektinas reiškinys, tačiau šiuo atveju, manau, parodytas ne jos  suvokimo gylis, o tik mūsų pasimetimas vertybėse, kultūros ir, sakyčiau, savo vertės suvokime, naujume, modernume. Deja, tokios šių dienų tendencijos. 

Žinoma, šiais klausimais galima ir reikia diskutuoti, vertinti, ieškoti atsakymų. Galima būti ar dėtis  labai drąsiais, novatoriškais ar davatkiškais, bet ateitis patikrins ir tai, kas yra nevertinga, netikra, tikėtina, bus atmesta. Galbūt visa tai kitaip suvokiama aukšto ekonominio išsivystymo šalyse, kur vertybių skalė  nusistovėjusi labiau, o pasirinkimo galimybės kiekvienam yra žymiai didesnės. Bet mūsų  šalyje, kur ne tik jaunimo, bet ir visos visuomenės kasdienio gyvenimo kultūra yra silpnesnė,  kurioje susipynę skirtingų sanklodų elementai, prarandama labai daug.

Įvertinus tuos kultūroje  atsirandančius nekultūrinius pokyčius tampa aišku, kodėl mūsų jauni žmonės taip sunkiai suranda savo vietą, kodėl juose kerojasi depresija ir nevisavertiškumo kompleksai, pasimetimas  vertybėse. Šiandienio gyvenimo kultūrą mindo kas kaip gali. Kai kojas šluostomasi į kilimėlį prie durų,  tikimasi, kad jos bus švaresnės. Natūralu. Kilimėlio paskirtis – surinkti purvą nuo mūsų kojų.

Tačiau kai kasdien kojas nusišluostoma į kultūros stiprinimo galimybes, į gyvenimo kultūrą, į kultūros  darbuotoją, kai kultūros darbuotojas gyvena su skaudama širdimi dėl rytdienos, tokia visuomenė  lieka suaižėjusiais valstybės pagrindais, o visose mūsų gyvavimo sferose išsibujoja imitacinė  kultūra. 

Kai kuriose mūsų šalies įstaigose palaikoma ir formuojama gyvenimo kultūra dažnai prilygsta  jos nebuvimui. Teko girdėti kaip 10–12 metų vaikučiai vasaros stovyklėlėje mokomi laisvalaikio  kultūros elementų: „...pabučiuok tu mane“, „...mūsų kaime skamba dainos, liejasi alus...“

Ir yra tokių, kuriems tai labai patinka. Esama ir tokių, kurie dar pagiria, kad vaikai gražiai dainuoja...  Šis kaip ir minėtasis „Eurovizijos“ pavyzdys iliustruoja, kad kultūra vis dažniau suvokiama kaip  „kermošius“, kuriame aktyviai lenktyniaujama, kas daugiau sukaups ar parduos įvairių gyvenimo  kultūros imitacijų: neskoningumo, netikrumo, netgi vulgaraus dirbtinumo...

Tad tąkart net ir  nenustebino, kai stovyklos darbuotoja su pasididžiavimu ištarė: „...štai, matote, kokie laimingi  vaikai pas mus...“  Visa tai labai panašu į patiriamą bendrą emocinį komfortą. Ir vaikai, ir stovyklos darbuotojai  savo „pagardintame“ kasdieniškame pasaulyje be gilesnio supančios būties suvokimo jaučiasi puikiai, saugiai, sakyčiau, patogiai.

Vėliau, po vieno kito dešimtmečio, kai šie vaikai taps jaunuoliais ir subręs, visai tikėtina, jog dalis jų įsilies į įvairių kultūros imitacijų plėtrą, kurios tėra ugdančiosios kultūros atšvaitai.Bet kultūros imitacijos tėra tik trumposios laimės ir vilties formuotojos.Kai imitacinės kultūros aplinkoje subrendę žmonės siekia valdžios kaip savosios laimės ir sėkmės akcento, visuomenės santykiuose formuojamos politinės kultūros imitacijos: dirbama ne valstybės ir jos piliečių ateities gerovei, o savitiksliai.

Žodžiu, kuriamos ir platinamos socialinės kultūros imitacijos, orientuotos į žemiausias žmonių emocijas. Taip, matyt, paprasčiausia valdyti žmones, užaugusius ir subrendusius kultūros imitacijų aplinkoje. Didžiausias politikos imitacijų pavojus yra toks, kad šios gali formuoti masę žmonių, kuriai savarankiškas, kuriantis ir mąstantis ugdomosios kultūros žmogus nereikalingas. Jį paprasčiau nustumti, patraukti, atskirti, kad tik kuo mažiau būtų matomas ir girdimas.

Tikrojo poreikio gerumui, padorumui, bendrystei, knygų skaitymui, maldai ar susivokimui lieka vis mažiau, nes tai nėra tradicinis didžiosios žmonių minios kultūros akcentas. Menkavertė gyvenimo kultūra formuoja netikrumą visose srityse. Versle taip pat. Juk dar ne išimtiniai atvejai, kai darbdavys į savo darbuotoją žiūri kaip į priemonę, kuria tinkamai pasinaudojus galima pigiai, daug ir greit užsidirbti, o vėliau... paprasčiausiai išstumti lauk.

Net ir įvairios šiandieninės apklausos rodo, kad emigrantai nenori grįžti į Lietuvą ne tiek dėl menkų atlyginimų, kiek dėl įsigalėjusios nepagarbos žmogui, jo darbui, kultūrai. Įvairių sričių kultūros imitacijos klesti ten, kur nevertinamas mąstymas, išmintis ir ugdomoji kultūra. Bet šlamštas ir lieka šlamštu. Lengvosios kultūros netikrieji kirčiai suformuoja tik laimės iliuzijas, kuriose gyvenimo lengvybė greitai tampa sunkiai pakeliamu nešuliu.

Ir tada pasekmės pabyra kaip iš gausybės rago: daugėja depresuojančių žmonių, savižudybės tampa gyvenimo realybe, nedarbas suvokiamas ne kaip visuomenės lyderių negebėjimas organizuoti ir kurti šalies ateitį, o kaip, pavyzdžiui, įvairių socialinių projektų poreikis, kuriuos įgyvendinant neretai dirba ne tie, kurie neturi darbo, o tie, kurie dar prisiduria prie atlygio. Kažin ar šiandien daugumai žmonių reikalinga kultūros versmė, išsiliejanti individualumu ir giluminiais jutimais alsuojančiais kultūros protais?

Minios kultūrai formuoti nebūtini profesionalūs ir savo vertę žinantys kultūros darbuotojai. O ką daryti, jei būtent jūs tokie ir esate? Jei žodį „kultūra“, jūs tariate su pagarba ir viltimi? Ir net kai vidutinis „popierinis“ atlygis už jūsų kūrybą nesiekia nė 1 500 litų, jums tai netampa pretekstu nekurti ir nenešti į kiekvieno mūsų namus ugdomosios kultūros skleidžiamo pastiprinimo. 

Pasirinkimas visada yra. Galima teigti, jog tokia kuriančiųjų paskirtis. Galima vaizduoti pritarimą  bei pasitenkinimą esama situacija. Galima užsimerkti ir nematyti pasikartojančių užsakomųjų ir  kartais primestų renginių, metų ar kalbų, net užsakomųjų aplodismentų. Galima gyvuoti sočiau  nepavalgius, prabangiau neapsirengus.

Galima išvykti į svečias šalis valyti, plauti, prižiūrėti jų  žmonių gyvenimo gerovę. Galima... Tarsi mūsų gyvenimas galėtų imti ir užtrukti prabėgusioje valandoje ar dienoje. Nepaisydami visko, kuriame gyvenimą čia, Lietuvoje. Per savąjį pažintą ir išgyventą ne tik „eurovizinį“, bet ir tautinį, prigimtinį kultūros lauką.

Suvokiame, kad jau ateina laikas įveikti  įvairiausius gyvenimo netikrumus ir imitacijas bei pasukti tiesesniu keliu. Keliu, kiekvieną iš mūsų  vedančiu kunkuliuojančios tikrosios gyvenimo kultūros versmės link, iš kurios galėtų susiformuoti
tvirtas valstybės pagrindas, atsakingai ir drąsiai auginantis jauną žmogų.

Nijolė Naujokienė, Kėdainių rajono savivaldybės mero pavaduotoja