Rugsėjo 23-ąją minėsime Kėdainių krašto garbės pilietės, Lietuvos Respublikos nusipelniusios gydytojos Teklės Bružaitės 105-ąsias gimimo metines. Nėra Kėdainiuose tokio žmogaus, kuris geru neprisimintų tos mielos, kuklios gydytojos, atidavusios ne tik savo žinias, sugebėjimus, bet ir visą save.

Teklė Bružaitė gimė 1909 m. rugsėjo 23 dieną Šilutės rajone Jurkaičiųkaime. Tėvai, Teklė ir Jonas Bružai, ūkininkavo nedideliame ūkyje, stengdamiesi išmaitinti didelę šeimyną – net aštuonetą vaikų. Teklė, pavadinta motinos garbei, buvo šeštasis vaikas šeimoje. Nuo mažens buvo pratinama prie darbo, tad susiformavo mergaitės darbštumas, pareigingumas, užsibrėžto tikslo siekimas. Mergaitė labai linko į mokslus. 1922−1925 metais ji − Stemplių pradžios mokyklos mokinė. Teklė buvo labai gabi mokslams, todėl tėvai 1926 m. ją išleidžia mokytis į Klaipėdos progimnaziją. Jaunoji gimnazistė nieko daugiau netrokšta, tik tapti gydytoja. 1926 m. būsimoji gydytoja palieka Klaipėdos progimnaziją ir išvyksta į Telšių gimnaziją, kurioje dėstoma ir lotynų kalba, be kurios neįmanomos medicinos studijos. 1928 m. Teklė Bružaitė sėkmingai baigia Telšių gimnaziją ir įstoja į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, medicinos fakultetą. Prasideda nelengvos ir kruopščios studijos: studijavo chirurgiją, akušeriją-ginekologiją, vidaus ligas ir pediatriją. Kiekviename Kauno klinikų skyriuje reikėdavo atlikti 3−4 mėnesių praktiką ir išlaikyti egzaminą. Krūvis buvo milžiniškas, bet atkakli studentė, mokėjusi susiplanuoti kiekvieną laisvalaikio minutę, rasdavo laiko ir visuomeninei veiklai − studijų metais T. Bružaitė įstojo į Lietuvos Šaulių sąjungą. 1933 m. birželio 15 diena buvo viena iš labiausiai įsimintinų dienų T. Bružaitės gyvenime. Šią dieną jai buvo įteiktas gydytojos diplomas.

 Pirmoji gydytojos darbovietė − Kauno Šv. Luko ligoninė, kurioje T. Bružaitė dirbo iki 1934 metų. 1934 m. jaunutė gydytoja palieka Kauną ir pasirenka provinciją − atvyksta į Kėdainius, su kuriais ir susieja visą savo tolimesnį gyvenimą. Tik dabar, žinodami viską apie gydytoją, jos pasiaukojimą ligoniams, galime suprasti jos šį žingsnį − buvimą ne ten, kur patogiau, o ten, kur ji reikalingesnė. Ji atsisakė karjeros, paliko pamėgtus teatrus, bibliotekas, draugus.

Kėdainiuose T. Bružaitę pasitiko senutėligoninė su vidaus, chirurginiu ir ginekologiniu-akušeriniu skyriais. T. Bružaitė buvo apgyvendinta nedideliame, prie ligoninės esančiame, kambarėlyje. Taip buvo patogiau, nes darbo valandų niekas neskaičiuodavo. Aptarnaudavo ir miesto, ir kaimo gyventojus. Pas ligonius vykdavo bet kuriuo paros metu. Pati gydytoja prisimena, kaip „arkliais važiuodavo ir pūgai siaučiant, ir lietui lyjant, ir paukščiams priešaušry čiulbant“. Nors ir toli nuo tėviškės, per 200 kilometrų, retokai saviškių lankoma, liūdėti neturėjo kada. Darbas − jos visas gyvenimas.

1936 m. gydytojas J. Jaržemskas pasikvietė T. Bružaitę ir pasiūlė laikinai, kol atsiras gydytojas, padirbėti Grinkiškyje. Ilgai nesvarsčiusi, sutiko. Atvažiavusią į Grinkiškį pasitiko kaimo tyluma ir tuščia ambulatorija bei joje gydytojai skirtas nykus kambarėlis. Nejauku pasidarė jaunai medikei, kaltino save, neapgalvotą žingsnį žengus. Tik neilgai teko krimstis, grįžti neleido ligoniai. Sužinoję atvykus naują gydytoją, ėmė rinktis pacientai. Pirmoji, kaip prisimena T. Bružaitė, buvo senutė kuprota žydė, o paskui daug daug kitų. Grinkiškyje teko prisiminti ir chirurgijos, ir akušerijos kursą. Aplink Grinkiškį buvo daug ūkininkų, o prie ūkio darbų visokių sudėtingų sužeidimų pasitaikydavo. Tai kuliamoji kaulus sutraiškydavo, tai šakė smarkiai perdurdavo. Išsidėliojo gydytoja savo kambarėlyje ant stalo atverstus chirurgijos vadovėlius, kad, reikalui esant, pasitikslintų, kurį kaulą pirmą reikia tvirtinti, ir dirbo dirbo. Grinkiškyje gydytoja išgyveno ir patį sunkiausią gydytojos praktikos laikotarpį. Prasidėjus karui, pacientų nepaprastai padaugėjo. Ligoniai buvo sunkūs, o ji viena. Skambinusi į Kauną, į Kėdainius, bet pagalba neskubėjo. Padėtis normalizavosi tik 1941 metų liepos mėnesio pabaigoje. T. Bružaitė sakosi, kad ji pati dabar sunkiai suvokia, kaip tada ištvėrusi.

1941 m. gydytoja paliko Grinkiškį ir sugrįžo į Kėdainius. Labai gailėjo Grinkiškio, jo gražiųjų apylinkių, gerų, nuoširdžių žmonių. Ten liko vieni gražiausių prisiminimų ir didelė netektis − nuo bombos užsidegus ambulatorijai, joje sudegė buvę gydytojos daiktai, nuotraukos, dokumentai, tarp jų ir gydytojos diplomas. Pasibaigus karui ir rusams okupavus Lietuvą, gydytoją pamilę ir jos darbą įvertinę žmonės apsaugojo ją nuo nemalonumų. T. Bružaitė, nors ir buvusi Lietuvos Šaulių sąjungos narė, nebuvo išvežta. Dievas apsaugojo nuo susidorojimo ir gydytojos namiškius Šilutėje.

Po karo buvo nuspręsta atidaryti vaikų konsultaciją. T. Bružaitei, tuo metu dirbusiai terapeute, buvo pasiūlyta važiuoti į pediatrų kursus Leningrade. Taip prasidėjo naujasis gydytojos gyvenimo laikotarpis − sunki kova už mažųjų sveikatą. Kaip ir anksčiau ji neskaičiavo darbo valandų. Darbo diena vaikų konsultacijoje pasirodė per trumpa. Mažas kuklus namelis Josvainių gatvėje tapo tarsi antra vaikų konsultacija. Prieš darbą ir po darbo gydytoja aukojo savo laiką pacientams.
Niekas neišėjo neapžiūrėtas, neišklausytas, o dažnas ir vaistų paketėliu nešinas. Neretai naktį kildavo iš patalo ir skubėjo tamsiomis gatvėmis pas besiblaškantį ligos patale. Skaitė medicininę literatūrą anglų, vokiečių kalbomis, lietuvių ir užsienio klasiką, skaitė ir naujausius grožinės literatūros kūrinius. Viskam užteko laiko, skirto ne sau, o kitiems. Net sovietinė valdžia negalėjo ignoruoti tokio pasiaukojančio darbo − T. Bružaitė buvo apdovanota Aukščiausios Tarybos Prezidiumo garbės raštais, 2 medaliais, ordinu, Sveikatos apsaugos žymūno ženkleliu.

Lietuvos atgimimą T. Bružaitė pasitiko su jai būdingu santūrumu − kiekvienas kėdainietis tai pajautė, matydamas gydytoją Teklę Bružaitę drauge su Jonu Viržoniu keliant Lietuvos valstybinę vėliavą virš Rotušės stogo. Gydytoja Teklė Bružaitė − tai Gydytoja, gydanti ne tik žmogaus kūną, bet ir jo sielą. Atrodo, tokia užimta, o rasdavo laiko tiek kultūriniam, tiek politiniam miesto gyvenimui. 1991 m. rudenį buvo įsteigta kasmetinė Kėdainių krašto kultūros premija, finansuojama pačios gydytojos Teklės Bružaitėsir UAB „Rezgiai“. 1990 m. Teklei Bružaitei buvo suteiktas Kėdainių miesto, o 1991 m. − Kėdainių krašto garbės pilietės vardas. Deja, likimas mėgsta netikėtumus – 1996 m. rugsėjo 4 d. nustojo plakusi Teklės Bružaitės širdis. Ji išėjo tyliai, ramiai, taip, kaip ir gyveno. Į paskutiniąją kelionę Gydytoją lydėjo visi kėdainiečiai, visi tikrąja šio žodžio prasme.

Retas žmogus susilaukia tokios pagarbos ir dėkingumo, kokios susilaukė kukli savo gyvenimu, bet tokia didi savo darbais Gydytoja Teklė Bružaitė. Atidavusi visą save Kėdainiams, ji atsigulė amžinam poilsiui Kėdainių žemėje − Kauno kapinėse.

Parengė Jūratė Nekrašienė, Kėdainių krašto muziejaus istorikė

Nuotraukos iš Krašto muziejaus ir Rūtos Švedienės