Birželio 1-oji − Tarptautinė vaikų gynimo diena. Ta proga pateikiame dviejų vaikučių globėjos atvirą laišką-rašinį, kuris padės suprasti, jog mes patys galime keisti pasaulį, kad jis būtų saugesnis ir laimingesnis.

Sakoma, kad vaikai – mūsų ateitis. Deja, ne visoms šeimoms lemta džiaugtis laime turėti savo vaikų, savo kūną ir kraują, turbūt ir savo ateitį... Mūsų šeimai nutiko būtent taip... Buvome iš tų žmonių, kuriems nesisekė susilaukti savo vaikelio, todėl turėti vaiką atrodė didžiausios svajonės išsipildymas. Į tai investavome visas mūsų mintis, visas jėgas ir visus pinigus. Išbandėme visus įmanomus gydymo būdus, bet, deja... Tai skaudus laikotarpis, kurį sunku atsiminti. Galvojant apie tuos 5 egzistavimo metus iki šiol akyse kaupiasi ašaros ir skauda krūtinėje... Metai bėgo, bet sprendimas paimti svetimą vaiką į savo šeimą atėjo negreit. Buvo dar daug bandymų pastoti, po to ilgas laukimas ir vis pasikartojančios nesėkmės...

Apie savo vaikus sužinojau netikėtai iš Vaikų namuose dirbusio žmogaus, nusprendžiau juos aplankyti. Kai pamačiau savo mažuosius, pirma mintis šovusi į galvą buvo – tai mano vaikai. Pradėjome tvarkyti dokumentus ir čia norisi pasakyti didelį ačiū Kėdainių Vaikų teisių atstovams už pagalbą ir didelį palaikymą šiame kelyje. Jų darbas sunkus ir sudėtingas, bet labai reikalingas ir prasmingas.

Palaikymo dar labiau mums reikėjo, kai du maži vaikučiai atvyko pas mus į namus. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Iki šiol buvę dviese, tapome keturių asmenų šeima. Atvyko ne šiaip vaikai, atvyko jau mažos asmenybės, su savo nuomone, su savo išmoktomis taisyklėmis, norais ir charakteriu. Vaikų, augusių Vaikų namuose, meilės poreikis tarsi alkis, kurio neįmanoma numalšinti greit. Susikaupusio skausmo tokie vaikai neparodys. Jie žino, kad tai beprasmiška jų gyvenime. Kad išgyventum šiame žiauriame pasaulyje, reikia kovoti, o kad išliktum, negali gailėti nei savęs, nei kito. Dažniau atvirkščiai − turi nuskriausti, pastumti, įžeisti, atimti. „Man skauda, tegul ir tau skauda“ – tokia vidinė Vaikų namuose augusių žmogučių realybė.

O įsiskaudinę šie vaikai dėl to, kad yra pačių brangiausių pasaulyje žmonių nesuprasti, nepriimti, apleisti. Juk tėvai yra tie žmonės, kuriais labiausiai vaikas turėtų pasitikėti. Jie savo mažajam atstoja visą pasaulį, todėl turėtų sukurti saugumą, supažindinti ir išmokyti laikytis pagrindinių visuomenėje galiojančių taisyklių, kas sudaro galimybes jau suaugus būti sėkmingu žmogumi. Deja, šeimose, kuriose yra daug bėdų ir smurto, vaikai išmoksta elgtis ir gyventi tik pagal tos šeimos sukurtą modelį, padedantį išgyventi jų realybėje. Į Vaikų namus jie atsineša tuos pačius dėsnius. Todėl šie vaikai dažnai galvoja ir elgiasi netinkamai, jiems sunku pritapti ir jie visuomenės yra atstumiami.

Tai uždaras ratas, einantis iš kartos į kartą. Bet išeitis yra, šį ydingą ratą galima nutraukti padedant vaikui suvokti, kada pasaulis nėra tokia pavojinga vieta gyventi, kad yra ir saugių namų, ir patikimų žmonių. Tai praktiškai reikia jiems įrodyti. Kai pamenu, kaip reikėjo atlaikyti visus vaikų sukurtus išbandymus mums: piktybinį žaislų laužymą, daiktų mėtimą per langą, šuns skriaudimą, nuolatinį provokavimą... Kartą atsisėdau ir apsiverkiau, priėjo 2 ir 3 metukų mažiukai ir klausia, kada atvažiuos jų pasiimti atgal į Vaikų namus, nes, vadinasi, man per sunku ir grąžinsiu juos. Tokių pasitikrinimų būta daug ir tik taip jie gali įsitikinti, kad yra mylimi, besąlygiškai priimami ir saugūs. Ir norisi kaltinti tuos žmones, kurie privertė mano vaikus taip jaustis, bet tuo pačiu džiaugiuosi, kad mes perėjome šį etapą. Vaikų elgesys pasikeitė, emocijos vis dar būna įvairios, bet situacija gerokai žymiai pagerėjo.

Globoti = kurti kitokį pasaulį

Mokslas kelia hipotezę, kad žmonės sugebėjo išlikti todėl, kad esame socialinės būtybės ir mums rūpi aplink mus esantys. Nors civilizacijai einant į priekį, individualumas didėja, nebepažįstam kaimynų, nebe taip artimai bendraujam su giminėmis, vaikai daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio nei kieme su kitais vaikais. Turbūt galima teigti, kad dėl to ir žmonės daugiau kenčia: daugiau sergama depresija, daugiau vartojamas alkoholis. Bendravimas padeda mums pasijusti geriau. Kad blogą nuotaiką ir nerimą galima sumažinti besirūpinant už save labiau nuskriaustais, tai faktas, net depresiją taip galima gydyti.

Dažniausiai Lietuvoje pagalba vaikams teikiama materialinėmis vertybėmis. Taip, tai irgi labai svarbu, kad vaikas išgyventų fiziškai. Bet tik psichologinių vaiko poreikių, tokių kaip saugumo, meilės, prisirišimo patenkinimas, gali keisti jo mąstymą ir elgesį, gali lemti, kad jis užaugęs nebebus visuomenės atskirtyje. Pagalba vaikams gali būti labai įvairi. Nuo paprasto pakalbinimo iki rimtos atsakomybės prisiėmimo globoti nuskriaustą vaiką.

Globa – tai iššūkis, kuris gali praplėsti pačio globojančiojo asmenybės ribas, kartais net gyvenimui suteikti naują prasmę. Globoti vaiką – tai nusimesti iliuziją, kad jis bus toks, kokį norite matyti. Priimti žmogų su jo trūkumais, problemomis sunki užduotis daugeliui, bet tai gali būti pats geriausias to mažo žmogučio atsiminimas visą likusį gyvenimą. Jūsų rūpestis gali pakeisti vaiko gyvenimo kryptį, nutraukti ydingą ratą ir padaryti bent vieną asmenį laimingesnį. O kuo laimingesnių žmonių aplink daugiau, tuo visuomenė sveikesnė, tuo jūs ir jūsų artimieji saugesni. Tad užduokime sau šį klausimą – kokios visuomenės mes norėtume – saugios ar tokios, kurios dalis turi savo taisykles, kad išgyventų šiame žiauriame pasaulyje? Jūs tikrai galite keisti šių žmonių likimą... 

Dviejų nuostabių vaikučių globėja

Statistinė informacija Kėdainių rajone:

2015 metais buvo įvaikinti 5 vaikai, o 17 šeimų ėmė globoti 27 vaikus. Iš viso 144 šeimos globojo 203 vaikus. Norime pasidžiaugti, kad vien per 2016 metų 5 mėnesius 14 vaikų paimti globoti į šeimas ir 8 vaikai šilumą rado šeimynose.

Vaiko teisių apsaugos skyrius