Gegužės septintoji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

Apie spaudos draudimą Lietuvoje

Muravjovo koriko pavardę yra girdėjęs ir nelabai istorija besidomintis žmogus. Šis Vilniaus generalgubernatorius taip buvo pramintas už žiaurumą malšinant 1863 m. sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje. Po šio sukilimo numalšinimo vienas M. Muravjovo nurodymų buvo uždrausti lietuvišką spaudą. Ne tik elementoriai, bet ir maldaknygės turėjo būti spausdinamos rusiškomis raidėmis. M. Muravjovo pasekėjas generalgubernatorius K. Kaufmanas nurodė: „kad visos knygos ir rankraščiai lietuvių, žemaičių ir latvių tarmėmis būtų leidžiami spausdinti ne kitaip, kaip tik rusų civilinės abėcėlės raidėmis.“

Gyventojai priešinosi draudimui, spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos, Motiejus Valančiuspradėjo organizuoti visuomeninį pasipriešinimą, telkė knygnešius. Taigi, spaudos draudimo metu atsirado knygnešystės reiškinys, kuris tapo išskirtiniu lietuvių tautos bruožu Europoje. Pirmą kartą žmonijos istorijoje vadinamoji kontrabanda pasitarnavo kilniam tikslui – lietuvių tautos kultūrinėje kovoje už spaudos laisvę ir tautiniam lietuvių atgimimui. Kunigai, vėliau ir valstiečiai rašė kolektyvinius prašymus leisti spausdinti lietuviškomis raidėmis bent kai kuriuos leidinius. Tapęs žemaičių pavyskupiu A. Baranauskas kreipėsi į Rusijos vidaus reikalų ministrą, prašydamas grąžinti lietuviams spaudą. Tasai atrėžė: Nereik mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatikiška.

Draudimas užgavo lietuvių religinius, tautinius ir kultūrinius jausmus, nes be naujų knygų grėsė lietuviškosios sielos pražūtis. Kovos pradžia buvo daugiausia religinio pobūdžio, o stipresnį tautinį pobūdį įgavo pasirodžius lietuviškiems laikraščiams „Aušra“, „Varpas“ bei Amerikos lietuvių leidiniams. Per draudimo laikotarpį caro valdžia sulaikė daugiau nei 3 000 žmonių. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. Vadinamoji „graždanka“ nesuartino rusų ir lietuvių tautų, priešingai – jas sukiršino. Draudimas galiojo iki 1904 m. gegužės 7 dienos. Draudimo panaikinimu buvo tarsi pripažinta rusifikatorių nesėkmė priversti lietuvius taikytis su jiems nepriimtinu, pavergimą ženklinančiu raidynu, vadinamąja „graždanka“. Tai būta įspūdingos pergalės, kurią po 40 metų kovos su absoliučią persvarą turinčiu engėju laimėjo nedidelė, kur kas pajėgesnių kaimynų spaudžiama tauta.

Viename Odesoje leidžiamo laikraščio straipsnyje, iš pradžių apibūdinus 1900 m. pasaulinės parodos Paryžiuje lietuvių skyrių, kuriame daug vietos buvo skirta lietuviškai spaudai ir jos persekiojimui Rusijoje, toliau taip įvertinamas 1904 m. balandžio 24 d. (pagal senąjį kalendorių) caro patvirtintas nutarimas: „Visam Šiaurės vakarų kraštui, gyvenamam trijų milijonų lietuvių ir žemaičių, balandžio 24 d. įstatymas suskambėjo tarsi savotiški velykiniai varpai, kaip žinia apie išsivadavimą iš pančių, kuriuose keturiasdešimt metų vargo lietuvių genties dvasinis gyvenimas.“

Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Tačiau ir per tuos 40 spaudos draudimo metų lietuviškoji spauda augo, kad ir kaip žiauriai buvo persekiojama. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Slaptųjų knygų sparčiai gausėjo. Per 40 lietuviškos spaudos draudimo metų sienos ruože konfiskuota per 200 tūkst. leidinių, maždaug 6–8 proc. visų gabenamų. Tad nesunku apskaičiuoti, kad pavyko pergabenti apie 3 milijonus vienetų. Tai tikrai įspūdingas skaičius. Šie leidiniai – tai daugiausia maldaknygės, šventųjų gyvenimai, elementoriai, vėliau laikraščiai. Nors dauguma knygnešių ir buvo paprasti, neišsilavinę žmonės, bet jie dirbo inteligentų darbą, tapo tautos šviesuliais.

Žymus Lietuvos istorikas habil. dr. Antanas Tyla straipsnyje „Lietuvių spaudos draudimas: Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė“ rašo: „1865–1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2 687 lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis, visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba intensyvėjo. Savo apogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje–XX a. pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių leidinių skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų leidinių skaičius. 1874–1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliai juos siųsti į Lietuvą Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri  buvo stropiai saugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją reikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą atliko knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Iš pirmo žvilgsnio, tai  – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu. Tačiau iš tikrųjų  – tai   nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo realizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninė pasipriešinimo jos politikai  jėga“ (http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/knygnesiai.lt.htm).

Spaudos draudimas skatino lietuvių tautinį sąjūdį, tačiau smarkiai pristabdė kultūros raidą. Tačiau, galima sakyti, kad ginčas su rusų administracija dėl spaudos ir kalbos išaugo į visuotinį tautos švietimo sąjūdį, kuris netruko apsivainikuoti tautos nepriklausomybe. Spaudos draudimo laikmečiu visuomeninės tautos jėgos subrendo savarankiškam kultūriniam ir politiniam gyvenimui.

Praėjo 117 metų nuo to laiko kai po 40 m. draudimo atgavome teisę Lietuvoje rašyti, skaityti lotyniškais rašmenimis. Leisti ir platinti lietuviškai parašytas knygas, periodinius leidinius.

Parengė Rūta Švedienė, kalbos tvarkytoja