Birželio 21–23 dienomis antrą kartą Kėdainių senamiestyje vyko  tradicijas ir dabartį jungiantis festivalis „PapArtIs“.

Per ilgą laiką Rasų šventės tradicijos, gimusios kaime, gamtoje, persipynė su katalikiškomis vardinėmis Joninėmis. Norint švęsti šio metų virsmo, ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventę mieste, tenka improvizuoti. Taip Kėdainiuose gimė festivalis „PapArtIs“.  Festivalio pavadinimui pasirinktas Joninių simbolis – augalas papartis.
Jame užšifruota festivalio idėja ir turinys:  
Pap – paprastas,
Art – menas,
Is – reiškia  įvietinimą, t. y. vyksta čia ir dabar.
Festivalio metu per edukacijas ir režisūrinius sprendimus naujai buvo perteiktos senosios tradicijos. Pasitelkus šiuolaikines priemones, techniką, buvo bandoma jas pritaikyti miesto erdvei. Keltuvu keliant papuoštą kupolėmis vežimo rato stebulę į 8 metrų aukštį, žmonės buvo priversti pakelti akis į dangų. Saulei nusileidus, sudeginta šiaudinė skulptūra – reiškė saulės grįžimą į ugnį. Festivalyje skambėjo išskirtinai lietuviška muzika (liaudies ir autorinė), atliekama įvairiais stiliais ir instrumentais. Trijų dienų festivalio programoje buvo visko: ugnies, vandens ir žolynų pagarbinimas, edukacijos,  atrakcijos, prekybinė mugė su maisto gaminimo demonstravimu ir degustacija.

Birželio 21 d. „Rasa sidabro Kupolinė“. Tradicijas ir dabartį jungiantis festivalis „PapArtIs“ prasidėjo chorinės muzikos koncertu, kurį atliko  Kėdainių kultūros centro kamerinis choras „Ave Musica“. Didžiosios Rinkos aikštėje vyko teatralizuota programa visai šeimai „Rylos melodijos ir istorijos“. Aikštėje, nuo Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos stogo,  lietuvių autorių instrumentinė muzika atliekama gyvai, skambinant pianinu, tarsi „kalbėjosi“ su rylos melodijomis. Akademijos kultūros centro šokio spektakliu „Sugrįžimai – kai maža tampa dideliu“  žmogaus jausmų, kūno ir vidinės pajautos pagalba buvo atskleista gamtos ir muzikos vienovė. Žemės, oro, vandens, ugnies stichijų atspindžius buvo galima įžvelgti šokėjų judesiuose.

Birželio 22 d. Antroji festivalio diena „ČIULBA LAKŠTINGĖLĖ ant Švento Jono“ buvo skirta lietuviškiems romansams. Šiuolaikinių autorių romansus atliko kapelos „Subatvakaris“ (Mažeikių r.), „Grieža“ (Anykščiai), „Šventupis“ (Kauno r.), „Vilainiai“ (Kėdainiai). Senovinius lietuviškus romansus dainavo Vilniaus miškų urėdijos folkloro ansamblis „Nalšia“. Šokėjai demonstravo įvairių Lietuvos regionų šokius, mokė šokti fokstrotą.

Birželio 23 d. „Po saule“. Didžiosios Rinkos aikštėje, Kėdainiuose skambėjo liaudies muzika, atliekama instrumentinės grupės „Mingūnai“, žiūrovai turėjo galimybę išgirsti unikalų muzikinį  projektą „SoTrioPiano“, kurį pristatė aktorė ir dainininkė Austėja Lukaitė, džiazo pianistas Edgar Sabilo ir trombonininkas Vytautas Pilibavičius. Festivalį vainikavo multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio ir grupės  koncertas – nuo  archajiško folkloro iki modernios world muzikos su ekspresyvaus džiazo elementais.

Tris dienas  renginyje vyko menų kiemelis „Po skrynios dangčiu“, jame vaikai kartu su tėvais turėjo galimybę ne tik apžiūrėti senovinius rakandus, bet ir juos dekoruoti. Savo unikalius darbus pristatė sertifikuotas tradicinių amatų meistras Artūras Narkevičius, juos pavadinęs „medinėmis zobovomis“. Jis mokė žaisti lietuvišką „krepšinį“, rišti sodus ir gliaudyti riešutus gliaudykle rekordininke. Festivalyje vyko vainikų pynimo ir kupolių rišimo edukacijos, prekybinė mugė.  Festivalio  kulminacija tapo stebulės iškėlimas ir ugnies fejerija.

Festivalis „PapArtIs“ trumpam tapo tiltu tarp praeities tradicijų ir dabarties.