Daugiakultūriame centre šeštadienį buvo atidaryta Vilniaus dailininkų paroda „Skrydis“, pernai vykusi Vilniaus „Arkos“ galerijoje ir skirta S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 80-mečiui. Kartu buvo surengtas įspūdingas koncertas, kuriame dalyvavo Viačeslavas Ganelinas (Izraelis) ir Arkadijus Gotesmanas (Vilnius).

Pristatydama parodą Daugiakultūrio centro vedėja Audronė Pečiulytė sakė, kad paroda – įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonėms. Joje – devynių tapytojų kūriniai. Tarp jų – ir vieno neprofesionalo: karo lakūno, tremtinio Aleksandro Kostkaus. A. Pečiulytė dėmesį atkreipė į tris autorius: mūsų kraštietį, krašto garbės pilietį Aloyzą Stasiulevičių, kuris pateikia tris kūrinius, beje, vienas iš jų – šiemetinis: „Aleliuja“. Matome darbą iš ciklo „Vilniaus panorama“ (1972) ir „Žmogų su sparnais“ (2009). Paminėta ir Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė su ciklu ,,Suplėšyti laiškai – išlikę ženklai“ – ištapyti įvairūs pašto ženklai, kurie gali sukelti ir nostalgiją, ir kelionių ilgesį, ir netgi filatelinį susidomėjimą. Bei Simonas Skrabulis, pateikęs tris didelio formato kūrinius – tai šiuolaikinės tapybos pavyzdys su savo tragizmu, ekspresija ir abstraktumu. Pasirodė įdomūs ir Dalios Kasčiūnaitės ar Genovaitės Skrabulienės paveikslai... 

Kėdainiečiai per miesto šventę turėjo unikalią galimybę susitikti su Viačeslavu Ganelinu, jau 27 metus gyvenančiu Izraelyje. Plačiajai visuomenei turbūt labiausiai žinomas prieš 40 metų pastatytas pirmasis lietuvių miuziklas „Velnio nuotaka“, kuriam V. Ganelinas sukūrė muziką. Tai pianistas, kompozitorius, džiazo muzikantas, pedagogas, beje, šiemet švęsiantis 70-metį. Jeruzalės muzikos ir šokio akademijos profesorius, Izraelio kompozitorių sąjungos narys. Į Kėdainius atvyko koncertuoti pirmą kartą, bet, kaip vylėsi A. Pečiulytė, gal ne paskutinį... 

Arkadijus Gotesmanas (g. 1959 m.) – jau gerai pažįstamas kėdainiečiams, Daugiakultūriame centre grojęs netgi šiais metais. Tai žinomas perkusininkas, avangardinio džiazo, šiuolaikinės muzikos atlikėjas. 

Programoje skelbta, kad tai klezmerių (muzikantų, atliekančių žydų liaudies dainas ir muziką) muzikos festivalio koncertas, tačiau, kaip teigė A. Gotesmanas, tai nebuvo klezmerių muzika. Tai nebuvo ir įprastinis džiazas, kuris nuteikia labiau pramogai ir laisvei, o ne susikaupimui ir pamąstymui. Tai buvo muzika, atvedusi klausytoją į sielos užkaborius, priminusi ir tragišką žydų tautos lemtį, tuos žmones, kurie rinkdavosi į šią sinagogą (dabar – Daugiakultūrį centrą) pasimelsti ir pabūti su tautiečiais, dar nenujaučiant, kas jų laukia... Tai irgi buvo savotiškas skrydis. Į save, istoriją, realybę, gal netgi į sapną. 

Zita Zokaitytė

Nuotraukos Žilvino Menčikovo ir Arvydo Kantauto