Penktadienį į Kėdainių krašto muziejaus Vinco Svirskio kryžių salę rinkosi krašto gyvastimi susirūpinę kėdainiečiai. Mat čia vyko mūsų regiono tarmei skirtas renginys. Apie kėdainiečių šneką pasakojo trys garbingos Lietuvių kalbos instituto viešnios: prof. dr. Danguolė Mikulėnienė, dr. Jurgita Jaroslavienė, dr. Violeta Meiliūnaitė. Žiūrovams tarmiškai dainavo folkloro ansamblis „Kalnaberžiai“.

 

Pradėjo pasaka 

Renginį pradėjo balta skarele ir gintaro karoliais pasidabinusi folkloro ansamblio „Kalnaberžiai“ narė Saulė Ališauskienė. Ji susirinkusiesiems tarmiškai pasekė pasaką „Kai dievas skirstė poras“. Kiekvienas išgirdo kėdainiškiams būdingos šnekos pavyzdžių: ne mano, tavo, o mana, tava; ne miškas, bet myškas; ne ledas, o  ladas. 

Tarmėje – žmogaus savastis 

Renginio globėja ir viena iš organizatorių rajono kalbininkė Rūta Švedienė aiškino, kad pagal dabartinę tarmių klasifikaciją beveik visas Kėdainių rajonas yra priskiriamas prie vakarų aukštaičių šiauliškių. Tik Surviliškio, Truskavos, Pagirių apylinkių gyventojai kalba rytų aukštaičių panevėžiškių tarme. 

„Bet gal ne taip svarbu tos klasifikacijos. Gal svarbiau sužinoti, kokia yra ta mūsų, Kėdainių apylinkių gyventojų, tarmė, kokios jos ypatybės, kuo ji kitokia, ar jos dar liko, ar dabar, XXI amžiuje, ja dar kas kalba. 

Kaip žinia, tarmės, patarmės, šnektos – labai reikšminga tautos kultūros paveldo dalis. Jos yra svarbus mūsų šiuolaikinės kalbos šaltinis. Tarmės padeda geriau išreikšti žmogaus savastį, todėl yra vertingos ir saugotinos“, – šiltai kalbėjo R. Švedienė. 

Beveik nunyko 

„Tarminis kalbėjimas labiausiai paplitęs Žemaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje, o labiausiai sunykęs Rytinėje Aukštaitijos dalyje. Negalime ir mes, kėdainiečiai, pasidžiaugti išlaikytu tarmiškumu, – apgailestavo R. Švedienė. – Kėdainiuose išsivysčiusi stipri pramonė, tad į mūsų kraštą atsikėlė dirbti specialistų iš visos Lietuvos. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl nekalbame tarmiškai.“ 

„Kita priežastis, ko gero, yra ta, kad gėdijamasi kalbėti tarmiškai. Iki šiol per mažai skyrėme dėmesio tarmėms populiarinti, – toliau tęsė rajono kalbininkė, – bet vis dėlto mūsų krašte tarmė dar nėra visiškai nunykusi. Ja dar tai vienur, tai kitur prakalba senieji rajono vietiniai kaimo gyventojai.“ 

Saugo muziejuje 

Rajono kalbininkė priminė, kad daug Kėdainių krašto dainų, pasakų, padavimų, vietovardžių, tekstų yra užrašyti ir saugomi Kėdainių krašto muziejuje. Už tai turėtume būti dėkingi rajono etnografei Reginai Lukminienei. 

Šie tarmiški tekstai naudojami tyrinėjimams. O tarmiško žodžio gyvastį palaiko rajono folkloro kolektyvai: ,,Kalnaberžiai“ (gyvuoja jau 54 metus), ,,Jorija“ (gyvuoja 35 metus), ,,Seklyčia“ (gyvuoja 26 metus). O kur dar Šėtos, Sirutiškio folkloro kolektyvai. 

Ansamblio „Kalnaberžiai“ vadovė Daiva Staškuvienė pasakojo su mama namie visada šnekanti tarmiškai. Moters teigimu, folkloro kolektyvo nariai didžiuojasi dainuodami tarmiškai. Mat supranta, kad tarmę saugoti ir šiltai lūpose globoti lygiai taip pat svarbu, kaip kulinarinį paveldą ar audimo raštus. Juk būtent tai mus išskiria iš kitų. 

Televizijoje 

Vėliau kalbėjusi rajono etnografė Regina Lukminienė pasakojo, kad bendradarbiaujant su Kėdainių krašto televizijos kūrybine grupe buvo parengtos 3 TV laidos. Jose užfiksuotas Kėdainių rajonų folkloro ansamblių autentiškai atliekamas krašto pasakojamasis, dainuojamasis, choreografinis ir instrumentinis folkloras. Įamžinti ir garbaus amžiaus Kėdainių krašto dainininkai, turintys tradicinį prigimtinį balsą, pasakotojai, pasakojantys autentiška kėdainietiška tarme. 

Laidos buvo transliuojamos per Kėdainių krašto televiziją. Dabar jas galima rasti Kėdainių kultūros centro interneto svetainėje. „TV laidos turės išliekamąją vertę. Mat įrašai perduoti Kėdainių krašto muziejui“, – nuveiktais reikšmingais darbais džiaugėsi R. Lukminienė. 

Gęstanti viltis – senoliai 

Prof. Danguolė Mikulėnienė juokaudama pasakojo, kad Lietuvos vidurio tarmės tyrinėtojams visada buvo galvos skaudulys. Mat keldavo aibes diskusijų. Kaip aiškino mokslininkė, praeities tyrinėtojas Jonas Juška kadaise Ariogališkių tarmę netgi laikė geriausia, nes šio regiono šneką daugiau ar mažiau galėjo suprasti kiti lietuviai.

 „Visoje Europoje ta pati tendencija – tarmę geriausiai išlaiko tik seni žmonės. Su seneliais augantis jaunimas iš pradžių moka tarmiškai, bet paskui išeina į mokyklą ir nebenori šnekėti senimo kalba. Taigi tarmė praranda kalbėtojus. 

Miestas naikina kaimą. Tai yra akivaizdu ir taip visoje Europoje. Vadinasi, tarmės sunyks drauge su kaimu, kaimo gyventojais“, – tarmėms iškilusią grėsmę apibūdino D. Mikulėnienė. 

Visi esame dvikalbiai?

Profesorė aiškino, kad visi mokame dvi kalbas: vienas kodas – kaip šnekame namie, kitas – kaip šnekame viešuomenėje. 

„XIX amžiaus pabaigoje buvo lygiai tas pats. Pavyzdžiui, Antanas Baranauskas, jau būdamas vyskupu, broliui rašė laiškus tarmiškai ir linkėjo skanaus Kalėdų pyrogo, o rašydamas kitiems kalbininkams rašė ne tarmiškai, o rašomąja kalba, – stebino D. Mikulėnienė. – Taigi esame dvikalbiai. Mokame vietinį kalbos variantą ir tą, kurio moko mokykloje – bendrinės lietuvių kalbos. Ši dvikalbystė pati savaime nėra nei teigiamas, nei neigiamas reiškinys. Tai tiesiog reiškinys, kurį reikia tirti.“ 

Tarmių karaokė! 

Dr. Jurgita Jaroslavienė kėdainiečiams papasakojo, kaip yra saugomas tarmių paveldas, kur rasti informacijos apie tarmes. Klausytojus nudžiugino žinia, jog kiekvienas, kuris geba naudotis internetu, yra kviečiamas aplankyti svetainę www.tarmes.lt. Čia galima pasiklausyti bet kurio krašto tarmiškai kalbančių gyventojų šnekos. 

Mokslininkė kėdainiečius pakvietė aplankyti ir Lietuvių kalbos institutą. Čia yra galimybė netgi tarmių karaokę sudainuoti. Tokia naujiena ypač sudomino „Kalnaberžių“ ansamblio vadovę D. Staškuvienę.  

Tarmiška poezija 

Dr. Violeta Meiliūnaitė paaiškino, kaip tarmiškos kalbos sklaidai pravertė šiuolaikinės skaitmeninės technologijos. Mokslininkė vadino aplankyti interneto svetainę www.zaliazole.lt ir paskaityti čia pateiktos tarmiškai užrašytos poezijos. 

Kalba – tai, kas skauda 

Profesorė D. Mikulėnienė nuoširdžiai dėkojo gausiai susirinkusiems kėdainiečiams. „Jūsų atėjo tiek daug. Vadinasi, kalba yra tai, kas mums dar skauda, kas mus jaudina, neramina. Išsaugosime tarmes, jei mokėsime saugoti – jei liks tarmiškai kalbančių žmonių. Kiekvienas turime branginti savo krašto istoriją, kultūros paveldą taip, kaip tai daro tyrėjai“, – skatino Lietuvių kalbos instituto mokslininkė. 

„Viliuosi, kad Švietimo ir mokslo ministerija atsižvelgs į tarmių tyrinėtojų prašymą suteikti galimybę etnografiniuose regionuose vesti etnografijos pamokas. Čia vaikai ne tik kalbėtų, bet ir dainuotų tarmiškai. Būtų galima pasimokyti savo miestelio ar kaimo istorijos. Taip pat sužinoti, kaip išvirti ar iškepti patiekalų pagal vietinių gyventojų receptus“, – smalsumą keliančiais ateities planais dalijosi kalbininkė. 

Siekis pažinti vieniems kitus

Susirinkusiems kėdainiečiams ir Lietuvių kalbos instituto viešnioms dėkojusi vicemerė Nijolė Naujokienė gyrė už siekį giliau prisiliesti prie mūsų kalbos ištakų. 

„Juk tai žodžiai kalbos, kuria mes išreiškiame savo jausmus, rūpesčius. Kiekvienam šie žodžiai turėtų būti brangūs ir verti, kad apie juos kalbėtume. Mūsų dėmesys kalbai, tarmėms byloja apie norą pažinti vieniems kitus, įvertinti tai, kas per daugelį metų yra mūsų protėvių sukaupta“, – šypsodamasi kalbėjo N. Naujokienė ir mokslininkėms dovanojo po krašto fotografo Vydo Bečelio Kėdainių nuotraukų albumą. 

Akvilė KUPČINSKAITĖ, „Kėdainių garsas“