Pernai į rajono savivaldybę rašyti Nacionalinio diktanto atėjo apie 50 žmonių, užpernai apie 20, o šiemet – maždaug per viduriuką, t. y. 30 kėdainiečių. 50 mokinių rašė mokyklose. 14 suaugusiųjų taip pat rašė mokyklose.  Bet ne skaičiai svarbiausia. Svarbiausia – puiki, pakili, džiugi nuotaika tų, kurie atėjo rašyti diktanto vasario 21-ąją, Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Svarbiausia – išreikšta meilė ir pagarba kalbai bei savo šaliai, t. y. išreikšta pilietinė pozicija.

 Kodėl žmonės ateina rašyti diktanto?

Kai kurie kėdainiečiai atėjo rašyti jau 8-ą, 7-ą, 6-ą kartą, kai kurie – pirmą ar antrą.

Nuotr. Antrą kartą Nacionalinį diktantą rašė savivaldybės administracijos direktorius Arūnas Kacevičius, labai mėgstantis skaityti knygas ir puikiai išmanantis lietuvių kalbos gramatiką bei skyrybą

Dažnai atsakoma: „atėjau pasitikrinti žinių“, bet, matyt, to atėjimo rašyti kartu priežastys yra gilesnės ir rimtesnės. Pasitikrinti labai paprasta ir namuose, nes įvairių mokymuisi skirtų leidinių dabar yra daug, galima internete rasti ir įvairių žaidimų, ir uždavinių, ir kitų mokomųjų priemonių. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje galima rasti ankstesniais metais rašytus diktantus su nors kiek sunkesnių rašybos ir skyrybos atvejų paaiškinimais. Visgi, ko gero, pirmiausia žmonės ateina rašyti kartu dėl per diktanto rašymą patiriamo bendrystės jausmo. Dėl savotiško tuo metu tvyrančio džiugesio, budrumo ir susikaupimo. Dėl nostalgijos tiems laikams, kai buvo mokiniai... Neabejotina, atėjusieji patiria širdyje šventę, džiaugsmą būti kartu, nes jaučia, kad juos vienija kažkas bendro. O tas „kažkas“ − meilė savo gimtajai kalbai, šaliai, jos žmonėms. Ir tai nėra tik gražūs žodžiai. Yra dar daug žmonių, nuoširdžiai mylinčių Lietuvą, puoselėjančių vieną mūsų tautos tapatybės matmenų – kalbą.

Diktanto tekstas – aktualia šių dienų tema

Diktantų tekstai, − kiek jų jau rašyta, o rašyti jau aštuoni, − visada išreiškė meilę tėvynei, kitam žmogui.

Tekstą, kaip žinia, autoriai rašo specialiai diktantui, ir tekstas būna suderinamas su Valstybine lietuvių kalbos komisija. Šiemet Nacionalinio diktanto dalyviai rašė rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės tekstą „Pokalbis“. Tekstas kalbėjo apie karą – taigi, labai aktualia šių laikų tema.

Nuotr: Kiek kartų buvo organizuotas Nacionalinio diktanto konkursas, tiek kartų dalyvavo Aloyza Gaučienė. Šįkart ji atėjo su anūkėmis Ieva ir Rugile

Vasario 23-iąją bus galima pasitikrinti

Klaidų galima buvo padaryti dėl tiesioginės kalbos skyrybos, nes tos kalbos buvo gana daug, o žmonės šiaip rašydami tokios mažai vartoja, o kas buvo išmokta mokykloje, jau ir primiršę. Galima buvo suklysti ir suabejojus dėl priebalsių asimiliacijos, ir dėl nosinių raidžių rašybos žodžio šaknyje, ir dėl sakinio dalių skyrybos.

Diktanto tekstas bus paskelbtas vasario 23 dieną svetainėse www.diktantas.lt,www.vlkk.ltir portale DELFI, taip pat ir savivaldybės svetainėje.  Kadangi diktantas buvo rašomas ant kopijuojančio popieriaus ir antrus egzempliorius žmonės parsinešė namo, tai galės ir pasitikrinti. Tie, kas padarė tik vieną ar dvi klaidas, bus asmeniškai pakviesti į antrą šio konkurso turą, kuris vyks balandžio mėnesį. 

Rašiusiųjų diktantą mintys:

Jolita Bačinskaitė (rašė aštuntą kartą)

Ėjimas rašyti diktanto − tai jau kaip įprotis pasidarė, negali tarsi praleisti. Žinoma, niekada nekyla mintis rašyti dėl vadinamosios pergalės, t. y. dėl parašymo be klaidų. Vertinu save realiai, todėl be klaidų, juolab skyrybos, manau, negalėčiau parašyti. Didžiausias džiaugsmas yra, po poros dienų, paėmus raudoną rašiklį, tą diktantą pačiai ištaisyti. Žinoma, yra ir tas noras rašyti be klaidų, nes aplinkui kuo toliau, tuo labiau daugėja beraščių, neskaitančių knygų.  Diktanto rašymas − tai ir pagarba savo kalbai, savo kultūrai, istorijai. Nėra čia joks žinių patikrinimas. Nors daugumą žmonių šis kompleksas ir sulaiko nuo atėjimo parašyti diktantą, nes jie galvoja, kad tai kažkoks egzaminas ir bijo pasirodyti prastai. Stengsiuosi ir ateityje ateiti rašyti diktanto. O dabar laukiu paskelbto teksto, kad galėčiau save įvertinti.

Nuotr. Diktantą rašo UAB „Edvervita” darbuotoja Jolita Bačinskaitė, visų aštuonių Nacionalinio diktanto konkursų dalyvė (kaip ir kėdainietės Aloyza Gaučienė bei Rita Butkuvienė)

Audronė Skaržauskienė (rašė trečią kartą)

Ėjau, nes norėjau išbandyti savo jėgas. Mokykloje gerai sekėsi lietuvių kalba. Labai patiko rašyti diktantą, nes M. Žiedas labai gerai skaitė, sakinio žodžius po kelis kartus pakartodavo, todėl nereikėjo skubėti, buvo galima pagalvoti. Prieš porą metų kai rašiau, tai teko labai skubėti. Buvau kiek išsigandus, kai išgirdau, kad yra dialogas. Bet kadangi diktantas buvo labai gerai skaitomas, įtampa atslūgo ir diktantas pasirodė esąs ne toks ir sunkus.

Danguolė Barauskienė (rašė septintą kartą)

Džiugu, kad yra Tarptautinė gimtosios kalbos diena – tai šventė kiekvienam, mylinčiam savo kalbą. O šventes visada yra maloniau švęsti su bendraminčiais. Todėl rašyti diktanto ateinu kartu su kitais. Man labai svarbu graži, taisyklinga kalba. Kaip rauname piktžoles iš daržo, taip turime rūpintis ir savo kalbos švarumu. Turėjau labai reiklias ir puikias lietuvių kalbos mokytojas – Veroniką Grigaliūnienę Pajieslio aštuonmetėje mokykloje ir Janiną Kvedaravičienę  – Josvainių vidurinėje mokykloje. Jos įskiepijo didelę meilę gimtajai kalbai. Taisyklių kalti nemėgau, žodžių rašybą tiesiog įsimindavau.

Nuotr. Jau porą kartų iš suaugusių kėdainiečių geriausiai diktantą parašė Kėdainių krašto televizijos darbuotoja Danguolė Barauskienė. Įdomu, kaip pavyko jai šiemet?

Manau, kad tam padėjo knygos – labai mėgau jas skaityti, tai buvo maloniausias laisvalaikio praleidimo būdas. Mėgau rašyti diktantus, tas pomėgis nedingo iki šiol. Nacionalinių diktantų tekstai visada būna įdomūs. Gramatinių klaidų stengiuosi nedaryti, tačiau abejonių kartais sukelia skyrybos dalykai. Šiųmetį diktantą, manau, parašiau gerai, jis nebuvo sunkus, bet nesu rami dėl vieno sakinio skyrybos ženklų.

Asta Raicevičienė (rašė trečią kartą)

Kaip retai mes šiandien berašome ranka! Gal kartą per metus, prieš didžiąsias metų šventes per darbų ir reikalų skubą suraitome keletą žodžių ant atviruko, norėdami pasveikinti savo artimą ar draugą. Bet ir tai, pasvarstę, gal visgi greičiau suspaudyti kompiuterio mygtukus,  siunčiame elektroninį laišką. Visuotinis kompiuterizavimo ir mobiliųjų telefonų apsėdimo vajus mus pavertė informacinių technologijų aukomis. Sako, kad jauni žmonės net sėdėdami už vieno stalo nebebendrauja žiūrėdami vienas kitam į akis, bet kalbasi tik vienas kitam siųsdami užšifruotų žodžių trumpinius. 

Nuotr. VšĮ Kėdainių PSPC atstovė viešiesiems ryšiams Asta Raicevičienė diktantą rašė su dukra Auste, Šviesiosios gimnazijos mokine

Ranka rašyto žodžio atsiradimas popieriaus lape ne vienam tampa didele švente. Tokią šventę pajutau ir aš, rašydama  Nacionalinį diktantą. Rašyti Nacionalinį diktantą rajono savivaldybėje susiruošiau bene trečią kartą, ankstesniais metais diktantą rašydavau namuose, tačiau trečiąjį kartą įsitikinau, kad rašydama prie vieno stalo su kėdainiečiais, kuriuos beveik visus pažįstu (na, kitus gal iš matymo), pajutau neapsakomą bendrystės jausmą. Tuo metu mus visus suvienijo lietuviško žodžio galia. Šiemetinis Nacionalinio diktanto tekstas pasirodė kiek liūdnokas, bet atspindintis šių dienų aktualijas. Klausantiesiems diktanto, bet nerašiusiesiems, jis galėjo pasirodyti nesudėtingas. Tačiau buvo vietų, dėl ko teko paabejot. Tiesą sakant, ankstesnių metų diktantų tekstai, kuriuos buvo parašęs rašytojas V. V. Lansbergis, man buvo arčiau širdies. Džiaugiuosi, kad pirmą kartą šalia manęs diktantą rašė ir mano dukra. Nenustebčiau sužinojusi, kad ji padarė mažiau klaidų nei aš. Matant salėje ir daugiau jaunų žmonių, džiaugėsi širdis – jaunimui svarbus lietuviško žodžio „gimimas“ popieriaus lape. Neretai apmaudoka būna išgirdus, kad jauni žmonės pirmiausia stengiasi išmokti užsienio kalbą ir net ne vieną, dorai nemokėdami savo gimtosios kalbos.

Austė Raicevičiūtė (rašė antrą kartą)

Nacionalinį diktantą rašiau antrą kartą, pirmąjį rašiau Šviesiojoje gimnazijoje, o šiemet nutariau rašyti kartu su mama rajono savivaldybės salėje. Tik įžengusi į salę, pamačiau, kiek daug ir įvairaus amžiaus žmonių atėjo pasitikrinti gimtosios kalbos žinių. Šiek tiek nustebau, kad diktantą rašė tik vienas vyras. Nudžiugau pamačiusi ir daugiau jaunų žmonių. Pasirodo, kad jaunimas gerbia gimtąją kalbą ir jam rūpi, ar lietuvių kalba vartojama taisyklingai. Pats diktanto tekstas man patiko. Turinys įdomus, aktualus, su užslėpta potekste. Buvo ir sunkesnių žodžių rašybos, tiesioginės kalbos, sudėtingesnių skyrybos atvejų. Mano nuomone, Nacionalinio diktanto rašymas yra  tik simbolinė, maža dalelytė parodytos pagarbos savo gimtajai kalbai, kurią privalome puoselėti kiekvieną dieną. Žinoma, tai skatina pasitempti, tobulėti, dar kartą sugrįžti prie primirštų taisyklių ir jas pasikartoti. Dar norėčiau pridurti, kad šiandien didelė atsakomybė tenka lietuvių kalbos mokytojams, tik jie labiausiai gali motyvuoti ir skatinti mokinius teisingai elgtis su mūsų gimtąja kalba, jos mokytis, ją nuolat turtinti ir puoselėti.

Aušra Malinauskienė (rašė antrą kartą)

Su dukra Agota savivaldybėje diktantą rašėme antrą kartą. Prieš tai porą kartų rašėme namuose. Diktantas nebuvo nunkus, tik truputį skyryba kėlė abejonių. Ankstesni diktantai buvo sunkesni. Klaidų, ko gero, tikrai padarėme. Labai šaunus, jautrus, gražus bei šių dienų pasaulio įvykiams aktualus tekstas. Marijus Žiedas diktavo aiškiai, raiškiai ir negreitai. Gaila, kad kėdainiečių, palyginti su pernai, rašyti diktanto atėjo mažiau.

Nuotr: „Rinkos aikštės" korespondentė Aušra Malinauskienė diktantą rašė kartu su dukra Agota, „Ryto” pagrindinės mokyklos mokine

 PADĖKA.

Dėkojame visiems, kurie Gimtosios kalbos dieną atėjote rašyti Nacionalinio diktanto, tuo išreikšdami pagarbą lietuvių kalbai. Juk pagarba ir dėmesys savo kalbai – tai ir pagarba savo valstybei bei jos istorijai. Dėkojame už nuostabų bendrystės jausmą, tokį svarbų šiais laikais.

Rūta Švedienė,  savivaldybės kalbininkė