Kelias į darbovietę ir kelias į parduotuvę – du keliai, kuriuos dažniausiai mina suaugusieji. Pirmuoju keliu grįždamas „parsineši“ pinigų, o antruoju – prekių ir... šiukšlių. Apie pastarąsias ir kalbamės su Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyriausiąja specialiste Agne Širkiene. Neakivaizdžiai eidamos per įprasto prekybos centro skyrius svarstome, kaip jas reikia rūšiuoti. Pašnekovė žodžio „šiukšlė“ nevartoja, ir iš pašnekesio paaiškės, kodėl.

Sutepto popieriaus neperdirba

– Gal pradėkime nuo duonos ir pyragų lentynų?

– Ten atliekų rasime nedaug, ir beveik visas jas galima rūšiuoti. Duona, batonai, bandelės – viskas supakuota į polietileno, kartais – į popierinius maišelius.

Iškratai trupinius – ir polietileno maišelis tinkamas mesti į geltonąjį konteinerį, skirtą plastiko bei metalo atliekoms, o popierinis – į mėlynąjį, kuriame kaupiamos popieriaus ir kartono atliekos.

Bet jeigu perkame šakotį, po juo esantis kartono pagrindas rūšiavimui netiks. Šakotis yra riebus, o riebalais suteptas popierius ar kartonas, kaip ir vaškuotas, parafinuotas, anglinis (kitaip pavadinus – kalkinis), pergamentinis popierius perdirbimui netinka.

– Jeigu pirksiu torto ar plokštainio gabaliuką, pardavėja jį įdės į plastikinį indelį. Nuo kremo jis susiteps...

– Visai nesunku tą kremą nuvalyti arba nuplauti – ir indelis puikiausiai gali keliauti į plastikui skirtą konteinerį. Tokiuose indeliuose būna ir fasuotų sausainių, panašiuose fasuojami vaisiai, grybai. Pavalai tokį indelį – ir švarus.

Aliuminio foliją – į metalą

– Iš kulinarijos skyriaus karštos mėsos ar vėdarų parsinešiu popieriniame maišelyje. Kaip elgtis su juo?

– Jo vidus bus drėgnas ir išsiriebalavęs. Nemanau, kad pavyktų jį išvalyti, bet ne tik dėl to jis netiks rūšiavimui. Tie maišeliai pagaminti iš riebalams ir drėgmei nelaidaus pergamentinio popieriaus, o toks popierius, kaip jau minėjau, perdirbimui netinka. Teks mesti į nerūšiuotų komunalinių atliekų konteinerį.

– Visada suabejoju, ką daryti su popieriumi nuo kavos pakelio. Tas popierius – blizgus, slidus...

Nieko baisaus, kad blizga ir labai glotnus, bet jeigu jis – ne folija, o popierius, vadinasi, meskit į popieriui skirtą konteinerį. O vidinės pakuotės ten mesti nereikėtų. Ji pagaminta iš aliuminio folijos, taigi turi atsidurti plastikui ir metalui skirtame geltonajame konteineryje.

Tas pats – ir su šokolado plytelių pakuote: viršutinė turi keliauti į popieriaus atliekas, o vidinė, jeigu ji yra iš folijos, – ten, kur metame metalo ir plastiko atliekas.

Svarbiausia, kad būtų švari

– Saldainių popierėlius irgi siūloma rūšiuoti, tiesa?

– Taip, tik jie irgi turi atsidurti skirtinguose konteineriuose. Popieriniai, pavyzdžiui, nuo karamelinių saldainių, – mėlynajame, padarytieji iš folijos – geltonajame.

– O ką daryti su permatoma traškia pakuote, tarkime, nuo lauro lapų ar makaronų?Nei ji – iš popieriaus, nei – iš plastiko…

– Meskite į plastiką. Jeigu suklysite – nieko bloga. Tie žmonės, kurie rūšiuos antrines žaliavas, žinos, kur padėti tas, kurios turėjo būti įmestos į kitą konteinerį. Taigi rūšiuokite drąsiau ir prisiminkite, jog svarbiausia – kad pakuotė būtų švari, sausa.

Jeigu rūšiuodami abejojate, nežinote, kaip teisingai pasielgti, patarčiau vadovautis labai paprasta taisykle, kuri palengvins rūšiavimą: jeigu nežinote, ar pakuotė tinka rūšiavimui, pažiūrėkite į sutartinius ženklus ant jos. Jeigu yra ženklai, kad pakuotė tinka perdirbimui, vadinasi, ji rūšiuojama.

Plastiko butelius – suploti

– Visų paprasčiausia rūšiuoti butelius nuo gėrimų ir vandens, ar ne?

– Ko gero, ne, nes gyventojai daro nemažai klaidų. Viena iš jų – plastikiniai buteliai nesuplojami, taigi geltonieji konteineriai užpildomi, galima sakyti, ne plastiku, bet oru. Dažnai tie buteliai dar būna ir užsuktais kamšteliais, o tai apsunkina komunalininkų darbą – presuojant buteliai sprogsta, „šaudo“.

Tetrapakais vadinamą kombinuotą gėrimų pakuotę irgi reikia suspausti, prieš tai, aišku, ją išplovus ir nulašinus. Tą pakuotę lengva išardyti atlanksčius jos užlenkimus. Beje, daug kas nustemba, kad ją reikia mesti į plastiko, o ne popieriaus atliekas.

– O konservų dėžutes ir skardines nuo gėrimų irgi reikia suploti?

– Galima, bet nebūtina. Kur kas svarbiau, kad jos būtų švarios, kaip ir vienkartiniai indai, indeliai nuo grietinės, margarino, jogurto ir kitų panašių produktų.

– Bet išplauti butelį nuo aliejaus – tiesiog neįmanoma!

– Tai iš tiesų nelengva, bet įmanoma. Šiek tiek – šilto vandens, šiek tiek – indų ploviklio, ir išsiplaus. Idealiai išplauti nepavyks, bet to ir nereikalaujama.

Ar išmintinga mokėti dukart?

– Karštam vandeniui paruošti irgi reikia resursų, energijos, tad ar iš tiesų verta tą butelį plauti ir rūšiuoti?

– Manau, kad antrinė žaliava yra kur kas svarbiau negu truputis šilto vandens, kurį sunaudosite vienai kitai pakuotei praplauti. Jeigu pakuotes tik gaminsime, bet jų nesurinksime ir neperdirbsime, greitai apsiversime šiukšlėmis ir gyvensime kaip sąvartyne.

Be to, įrodyta, kad iš plastiko ar stiklo atliekų gaminant daiktą sunaudojama mažiau energijos negu gaminant iš pirminės žaliavos. O ką jau šnekėti apie tai, kiek gamtos išteklių pareikalauja gamybos procesai!

Perdirbdami antrines žaliavas taupome išteklius, mažiau teršiame aplinką, sunaudojame mažiau energijos, o sąvartynai ne taip greitai prisipildo šiukšlių. Taigi nauda įvairiapusė ir neabejotina.

Galiu pasakyti ir paprastesnį motyvą: už pakuočių perdirbimą mes, pirkėjai, būname iš anksto apmokėję įsigydami prekę. Į jos kainą jau įskaičiuotos būsimos išlaidos pakuotei tvarkyti, todėl ir už surūšiuotų pakuočių surinkimą nemoka nei gyventojai, nei savivaldybė.

Už tvarkymą tų šiukšlių, kurias išmetame į perdirbimui netinkamų komunalinių atliekų konteinerį, mes, gyventojai, turime mokėti, vadinasi, nesurūšiavę atliekų už jų tvarkymą mokame dukart. Pasvarstykime, ar išmintinga taip elgtis.

Jovita Žebrauskaitė