Penktadienį, gruodžio 12 d., 14 val. Dotnuvos-Basanavičiaus gatvės skvere buvo atidengtas paminklas, skirtas visiems, kovojusiems už Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atkūrimą. Jau daugiau nei prieš 20 metų Amerikoje lietuvių išeivių Vaclovos ir Jono Bagdanavičių ir Vincento ir Aldonos Kačinskų šeimose kilo mintis pastatyti skulptūrą, kuri primintų lietuviams tuos, kurie kovojo ir neteko gyvybių dėl Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

Kodėl paminklas statomas Kėdainiuose? Todėl, kad Vincentas Kačinskas gyveno Kėdainiuose, Aušros gatvėje. O Vaclova Bagdanavičienė ir Vincentas Kačinskas buvo sesuo ir brolis. Jonas Bagdanavičius buvo savanoris, kūrėjas, Lietuvos kariuomenės majoras, karštas Lietuvos patriotas. Vaclova ir Jonas Bagdanavičiai turėjo vienintelį sūnų Vytautą, kuris būdamas laisvos Lietuvos jūrininkas-kapitonas, prasidėjus kariniams neramumams, 1940 m. žuvo. Tuo pačiu laiku, Vincentas ir Vaclova su savo artimaisiais, pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, ten kalėjo lageriuose, o iš jos, geresnio gyvenimo ieškodami, išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Bagdanavičiai jausdami didelį skausmą dėl sūnaus žūties, atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, kartu su broliu Vincentu, testamentu išreiškė valią, pastatyti paminklą, skirtą visiems kovojusiems už Lietuvos laisvę. Paminklo statybos reikalais rūpinosi Vincento ir Aldonos Kačinskų dukra, Danutė Kačinskaitė-Benedict, kuriai labai svarbu užbaigti kilnią misiją – įvykdyti paskutinę artimųjų valią.

2013 m. buvo pasirašyta sutartis su skulptūros idėjos autoriumi Mariumi Mateika ir skulptoriumi Džiugu Jurkūnu, kuris įgyvendino idėją, sutartis, pagal kurią ir įvykdyta skulptūros fundatorių išreikšta valia.

Mariaus Mateikos idėja

Anot M. Mateikos, mąstydami tema „Laisvės kovotojams atminti“, galvojome apie tai, kaip tema galėtų būti naujai aktualizuojama ir vaizduojama jau esančių vizualiųjų bei rašytinių menų kontekste. Ne paslaptis, kad šiandienos kartai, kuri neišgyveno laisvės kovų, tema atrodo kiek oficiali, kiek „popierinė“ ir it iš senelių lūpų ar istorijos vadovėlių. Darbai, kurie apmąsto karą, pokarį – klasikiniai, monumentalūs, kas ne visada tinkamu tonu prabyla į šios dienos žmogų, tiksliau žmogus ne visada priima darbo nešamą žinią taip, kaip to norėtų sumanytojas. Tad, galvodami apie darbą, visų pirma mąstėme, kaip prabilti į šios dienos žmogų, kaip išprovokuoti skulptūros ir XXI a. individo dialogą, kaip darbą aktualizuoti ir suartinti su šiandienos karta, iškeliant ir išaukštinant kovotojus už laisvę, primenant ir naujoje šviesoje parodant to meto įvykius, atradimus ir praradimus. Tikslas – patraukli ir priimtina miestui bei miestiečiams skulptūros forma, naujai aktualizuojanti turinį.

Laisvės kovotojai – žmonės, aukoję asmeninę laimę, gyvybę už tai, kas šiandien mums atrodo savaime suprantama – už Tėvynę Lietuvą. Už tai, kad mažytis lopinėlis šioje planetoje vadintųsi Lietuva. Tas lopinėlis pasaulio kontekste tiek mažai, tačiau mums esantiems ir mums buvusiems, mums būsiantiems, tai tiek daug. Tas lopinėlis - tai mūsų vaikai, tėvai, seneliai, prosenelių kapai. Mūsų istorija, eilės, muzika. Mūsų dangus, mūsų žemė, miškai ir pušynai. Mūsų žydintys sodai, namai, jaukūs žiburiai pro langus. Mūsų meilė ir ilgesys. Mūsų gyvenimas.

Darbu norėjome aktualizuoti žmogaus suvokimą ir su tuo iškylančius teigiamus jausmus – mažytė Lietuva didelėje žemėje YRA. Perskaitęs pavadinimą „Kovotojams už Lietuvos laisvę atminti“ žmogus susimąstys, kad tai nėra savaime suprantama duotybė ir kad tai, jog mūsų gimimo liudijime įrašyta „lietuvis“, nėra savaime suprantamas dalykas. Yra žmonės, kuriems turim už tai būti dėkingi, kurie pasistengė, kad šiandien mes ir Jūs, rodydami savo vaikams pasaulio žemėlapį, galime sakyti: Čia – Lietuva.

Kaip atrodo paminklas

Po 2009 m. metais įvykusio paminklo idėjos konkurso, pasiūlytų idėjų vertinimo, visuomenės nuomonės, fundatorių valia, buvo nuspręsta statyti apie 2,5 m. skersmens granitinę sferą – žemės rutulį, kuriantį didelės ir monumentalios žemės (gaublio) įspūdį. Vienintelė žyma sferoje – Lietuvos geografiniai kontūrai, išpjauti granite. Ta tuštuma akmenyje leis pagalvoti ne tik apie tai, kad Lietuva yra, bet ir apie tai, kad čia galėjo būti tuštuma, kad tų kontūrų galėjo ir nebūti, ir tik dėka kovojusiųjų LIETUVA išliko, kaip tauta ir kaip valstybė. Granito sfera – žemės rutulys pagamintas iš suomiško akmens „Kuru Grey“ su nerūdijančio plieno kopėtėlėmis. Ant sferos nerūdijančio plieno raidėmis išdėstytas ketureilis: „Netrokštu nieko, tik Tavęs Tėvyne, Nenoriu nieko, man Tavęs gana. Gana žvaigždžių, gana dangaus mėlynės. Tu man šventa, Tėvyne, Lietuva“. Taip pat nurodyta, kam skirta skulptūra: „Visiems kovojusiems už laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą“. Įvardinti fundatoriai – Lietuvos kariuomenės kūrėjas majoras Jonas Bagdanavičius ir Vaclova Kačinskaitė-Bagdanavičienė bei Aldona ir Vincas Kačinskai. Ant grindinio bus pritvirtinra lentelė su įrašu: „Tegul šis statinys liudija pasaulio galiūnams, kad ir mažosios tautos nori gyventi laisvoje ir nepriklausomoje protėvių žemėje“.

Tekstas Editos Kačinskienės

Nuotraukos Rūtos Švedienės