Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet Kėdainių profesinio rengimo centras yra labai aktyvus Lietuvių kalbos dienų (nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios) renginių organizatorius. Pateikiame Birutės Konstanblackaitės, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, pasakojimą apie kovo 4 dieną vykusius centro mokinių bei mokytojų susitikimus su Valstybinės kalbos inspekcijos vadovu Donatu Smalinsku.

Kovo 4 diena Kėdainių profesinio rengimo centro bendruomenei buvo ypatinga: sulaukėme garbaus svečio iš Vilniaus – Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo Donato Smalinsko. Mūsų gimnazistams kalbos specialistas vedė netradicinę pamoką „Kad lietuvių kalba nebūtų sunki ir nuobodi“, o po pietų kalbėjosi su mokytojais ir kitais centro darbuotojais tema „Laisvo kalbėjimo receptai“. Tai buvo šilti, jaukūs, nuotaikingi pašnekesiai, sudominę ir mokinius, ir mokytojus. 

Mokiniai sužinojo daug įdomių kalbos faktų. Kalbėta apie mokinių ir mokytojų vardus, jų reikšmes bei vardo svarbą žmogui, supažindinta su populiariausiais 2018 metų berniukų ir mergaičių vardais. Buvo aptartos ir pavardės, jų kilmė. 

Kadangi 2019-ieji – Vietovardžių metai, kalbėta ir apie tai. Nuostabą ir šypseną sukėlė tokie vietovardžiai: Činčikos, Graužikai, Grybai, Kopūstai, Triušiai, Zuikos, Veršiai, Lašiniai, Petruškos, Plikiškiai. 

Aptartas buvo ir Valstybinės kalbos inspekcijos kasmet rengiamas Gražiausių įmonių pavadinimų konkursas, pasidžiaugta, kad už gražų pavadinimą šiemet buvo apdovanota ir įmonė „Darnios ribos“ iš Kėdainių. Atkreiptas dėmesys į keistus ir juokingus pavadinimus, pavyzdžiui, „Atsipūtus mokykla“, „Kutenimai“, „Bilietų nėra“, „Girta bitė“, „Meška balione“ ir t. t. Pasidžiaugta tuo, kad ir Kėdainiuose pirmą kartą buvo renkami gražiausi lietuviški įmonių ir įstaigų pavadinimai. 

Sulaukė dėmesio naujažodžiai ir smagūs kalbiniai anekdotai. Apibendrindamas pamoką, D. Smalinskas akcentavo, kad didelis lietuvių kalbos turtas yra leksika. Tai rodo didžiausias 20 amžiaus lietuvių kalbotyros veikalas – Lietuvių kalbos žodynas, kuriame aprašyta apie 500 000 lietuvių kalbos žodžių. Prie šio žodyno dirbo kelios kalbininkų kartos. Tuo turtu turime naudotis ir nemenkinti savo kalbos. 

Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas, važiuodamas pas mus, buvo gerai pasirengęs: susipažinęs su mūsų centro veikla, perskaitęs tai, ką ir kaip rašome feisbuke ir interneto svetainėje. Džiaugiamės sulaukę pagyrimo, kad rūpinamės kalbos taisyklingumu ir tekstai yra be klaidų. Bendraudamas su mokytojais ir centro darbuotojais, svečias kalbėjo apie šių dienų mūsų kalbos aktualijas, vis aktyviau skleidžiamas mintis, kad kalba turi būti visiškai liberalizuota, jos neturi varžyti jokios normos ir taisyklės, kad kiekvienas galime kalbėti ir rašyti taip, kaip tik norime. Gerokai susimąstyti paskatino kitakalbių mintys apie lietuvių kalbą ir svečio klausimai: „Tai kam lietuvių kalba yra sunki? Žurnalistams, laidų vedėjams? Rašytojams ir poetams? Valstybės tarnautojams? Moksleiviams, mokytojams? Studentams, dėstytojams? Ar viskas gerai, jeigu knygoje padarytos 262 rašybos klaidos? Ar jau neredaguosime ir įstatymų tekstų? Kaip kalbės laidų vedėjai? Prezidentas? Ką daryti?“

D. Smalinsko praktiniai patarimai: laisvai bendrauti su visais, niekada ir niekur nesivaržyti, domėtis ir mokytis, naudotis skaitmeniniais ištekliais, skaityti gera kalba parašytus tekstus, klausyti autoritetų kalbos. O privataus bendravimo niekas niekada nereglamentavo ir nereglamentuoja. Kalbos inspekcijos vadovas padarė išvadą, kad „kalbėti lietuviškai mums sunku dėl mūsų pačių požiūrio“. Vadinasi, reikia tik keisti požiūrį į kalbą, suvokti, kad mokytis taisyklingos kalbos yra kiekvieno piliečio garbės reikalas, nes kalba apie žmogų pasako gerokai daugiau negu jo drabužiai ar elgesys. 

Esame labai dėkingi Valstybinės kalbos inspekcijos vadovui D. Smalinskui už mums skirtą laiką ir dėmesį. 

Birutė Konstanblackaitė, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja