Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje iki sausio mėnesio pabaigos veiks labai įdomi Laimono Šmergelio darbų reprodukcijų paroda.

„Nebuvo nei parodos atidarymo, nei pristatymo Kėdainių bendruomenei, o ir pats autorius neatvyko į Kėdainius. Susipažinome internete, bendravome telefonu. Ir štai ji – ekspozicija. Ateikite“, − kviečia bibliotekos direktorė Birutė Ruzgienė. 

Profesionalus dailininkas gyvena ir kuria Utenoje. Nuo 1990 m. dalyvauja parodose. Surengė daugiau kaip 30 autorinių ir dalyvavo per 40 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

 

APIE KŪRYBĄ 

Mano „meninė veikla“ prasidėjo ankstyvoje vaikystėje. Ne veltui sakoma, kad vaikystė – be galo svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, ne ruošimasis būsimajam gyvenimui, o tikras, šviesus, savitas, nepakartojamas gyvenimas. Ir nuo to, kaip praėjo vaikystė, kas vedė už rankos vaikystės metais, kas iš aplinkinio pasaulio įėjo į protą ir širdį – nuo to labiausiai priklauso, kokiu žmogumi tapsi. Jau vaikų darželyje auklėtojos pastebėjo, kad mano darbeliai išsiskyrė iš kitų. Vėliau, mokykloje, kad nukreiptų mano energiją tinkama linkme, tėvai leido į vaikų Dailės mokyklą. 

Kad negaliu be kūrybos gyventi, supratau įstojęs į Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Universitetas) Dailės fakultetą 1990-aisiais metais. Pirmos peržiūros, pirmosios studentų rengiamos parodos įtraukė mane į nepaliaujamą kūrybinį procesą, kuris tęsiasi iki šiol. 

PRAEITIS 

Kūrybinio kelio pradžioje mano tapyba buvo daugiau deklaratyvi, simbolistinė, atlikta ekspresionistine maniera. Daug ironijos, dažnai ir groteskiški dalykai buvo daugiau jaunatviškas maištavimas prieš nusistovėjusius tarybinius kanonus bei taisykles, noras gvildenti temas, kurios seniau buvo uždraustos. Tačiau turėčiau būti dėkingas puikiems dėstytojams – V. Gečui, R. Garbačiauskui, R. Vilkauskui, kurie, nepaisydami gana agresyvokų ir gal nepriimtinų Pedagoginiam institutui temų, įžvelgė manyje tapytojo potencialą ir dažnai užmerkdavo akis prieš groteskiškus siužetus. Taip sėkmingai apsigyniau bakalauro, vėliau magistro laipsnius. 

Tikrąją kūrybinę pilnatvę pajutau 2006 m. Prasidėjo pats kūrybiškiausias mano gyvenimo etapas. 

Darbas darželyje dailės mokytoju, sūnaus gimimas stipriai pakoregavo mano pasaulėžiūrą. Atsisakiau pernelyg vaikiškai deklaratyvių temų ir susitelkiau ties kuriamu objektu – vaiku. 

DABARTIS 

Pasikeitė tapybos žanras, taipogi ir išraiškos priemonės. Iš pernelyg ornamentiškos, kartais per daug agresyvios spalvinės gamos perėjau prie monochrominio vaizdavimo, kuris po daugelio spalvingų metų buvo tarsi poilsis akims. 

Kūrybos personažas tapo mažas žmogeliukas su didele pūkuota „ševeliūra“, primenančia šieno kupetą ir lengvučiais, tarsi iš vilnonio siūlo suveltais sparneliais. Aš tą žmogutį interpretavau kaip Angelą, kuris atkeliavęs į žemę mėgaujasi žemiškais džiaugsmais. Jis važinėja dviračiu, motociklu, jodinėja ant arklio, netgi pasikinko sraigę, plaukioja laikraštiniu laiveliu, pučia pienių pūkus ir gano žąsis. Aš taip įsigilinau į šiuos personažus, kad temos tiesiog keitė viena kitą. 

Tačiau po truputį mano žmogeliukai įgavo tikrų vaikų bruožų. Galbūt tai lėmė darbas darželyje ir bendravimas su mažaisiais?! Žinoma – sūnaus kūdikystės prisiminimai! Jis tuo laikotarpiu buvo gana artistiška asmenybė ir archyvuose išliko labai daug fotoaparatu užfiksuotų nepakartojamų grimasų. Todėl iki šiol turiu daug medžiagos, kuria ir naudojuosi. 

Vaiko, kaip pagrindinio personažo, naudojimas tapo tarsi profesine liga. Negaliu ramiai praeiti pro žurnalų lentynas nepavartęs mamoms ir vaikams skirtų leidinių. Neatsispiriu pažvelgti ir nusišypsoti išskirtinius bruožus turinčiam mažyliui. Bandau įsivaizduoti jį kaip įdomų personažą mano būsimam paveikslui. Galiausiai taip ir išeina, kad nutapytas linksmas veidukas tampa rokeriu, supermenu ar žveju. Savo tapybą priskirčiau vienasluoksnei, dekoratyviai, artimai plakatiniam arba iliustraciniam stiliui. Tačiau, kai šiuolaikinis modernusis menas taip persipynė ir susimaišė su įvairiais stiliais, argi svarbu klijuoti etiketes? Aš orientuojuosi į jausminį pradą. Man svarbu, kad žiūrovas priėjęs prie mano darbų nusišypsotų. Taip, kaip aš šypsausi juos kurdamas.

ATEITIS 

Nežinau, kur mane nuves šios temos gvildenimas, tačiau šiuo metu tai neišsemiamas lobynas. 

Pagarbiai Jūsų dailininkas Laimonas Šmergelis 

 

Kam įdomu pasiskaityti apie autorių, pažiūrėti jo darbų bent virtualiai, kviečiame užsukti čia: www.smergelis.lt.

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė

Nuotraukos – viešosios bibliotekos