Iki spalio 29 dienos Daugiakultūriame centre laukiami visi kėdainiečiai, norintys kitomis akimis pažvelgti į holokaustą bei genocidą. Pažvelgti giliau, neįprastai.

 

 

 

Tai, ką išvysite, sujaudins, šokiruos, sukrės, pasieks širdies gelmę ir ilgam pasiliks. Bet galbūt atrasite šį tą labai svarbaus – tiesą. Tiesą, kuri apnuogins žmonijos tamsiąją pusę. Aikštėn iškels trikdantį silpnumą ir visišką žmogaus prasilenkimą su... žmogiškumu. Tiesą apie holokaustą ir genocidą, kurie (nustebsite!) aktualūs išlieka ir šiandien. Mat, kaip teigia Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, genocidas linkęs kartotis – niekada nežinai, kurį pasaulio kraštą ir kurią akimirką jis palies vėl. Ar išdrįsite tai priimti? 

Paroda ir per 60 filmų 

Daugiakultūriame centre veikia Lietuvos genocido aukų muziejaus 2011 m. parengta kilnojamoji paroda „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose 1940–1958 m.“. Ji supažindina su sovietinio totalitarinio režimo vykdytais nusikaltimais. Eksponuojami dokumentai ir nuotraukos pasakoja apie trėmimų organizavimą, politinius areštus, sunkias, netgi luošinančias tremtinių bei politinių kalinių gyvenimo, buities, darbo sąlygas. 

Daugiakultūriame centre galima pamatyti visą Šoa filmų kolekciją, filmus apie Kambodžą, pagrindinę kolektyvinės traumos filmų kolekciją ir papildomai keletą jaunųjų Izraelio kino menininkų vaizdo darbų. 

Šie filmai trunka nuo kelių minučių iki valandos. Iš viso smalsių žiūrovų akims pateikiama per 60 eksperimentinių ir dokumentinių vaizdo darbų. Jų autoriai – pačių įvairiausių šalių atstovai: Italijos, Graikijos, Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Austrijos, Serbijos, Slovakijos, Olandijos, Lenkijos, Lietuvos, Anglijos, Švedijos, Izraelio, Indijos, Kinijos, Pietų Korėjos, JAV, Peru, Urugvajaus ir kitų. 

Pasitelkdama šiuolaikines technologijas jaunoji menininkų karta siekia giliau pajusti, išryškinti ir visuomenei perteikti holokausto, genocido ir totalitarizmo sukurtą žmoniją ištikusią kolektyvinę traumą. 

Tik sostinėje ir pas mus 

Minėta filmų kolekcija – antrus metus vykstančio bandomojo projekto „Virtualus paminklas“ dalis. 2012-aisiais projektas atkeliavo į Latvijos sostinę Rygą. Šiemet persikėlė į Vilnių bei Kėdainius. Solidų renginį globoja Europos Parlamentas. Projekto kuratorius ir pagrindinis organizatorius – vokietis Wilfriedas Agricola de Colognesas, medijų menininkas, Šoa filmų kolekcijos iniciatyvos autorius. 

„Šiemet sukanka 70 metų, kai buvo sunaikintas Vilniaus getas. Liūdnai datai buvo skirta daug įvairių renginių. Vienas iš jų – šie filmai. 

Vaizdo darbuose dėmesys atkreipiamas ne tik į holokaustą, bet ir į kitus panašius reiškinius. Pavyzdžiui: genocidą, prievartą, paliečiama netgi Kambodžos genocido tema. Filmuose prabylama apie tai, kokius pėdsakus žmonių pasąmonėja įspaudžia minėtos kolektyvinės traumos. Pati holokausto bei genocido problema ir jos suvokimas yra labai šiuolaikiški. Akiratis neįtikėtinai platus“, – pristato Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis. 

Kėdainiečiams – išskirtinė galimybė 

Istorikas pasakoja, kad filmai labai įvairūs ir savotiški. 

„Tai meno darbai. Maniau, kad bus labiau prisirišta prie istorijos ir mažai nuo to atitrūkę. Norint suprasti kai kuriuos darbus, reikia pasitelkti vaizduotę, išmonę, įžvalgą. Teks gerokai pamąstyti“, – perspėja R. Žirgulis. 

Kolekcijoje esama ir įprastų dokumentinių filmų. Pavyzdžiui, jaunų Kambodžos kino menininkų medžiaga apie Kambodžą 1975–1979 metais. Čia tiriamas šalies genocidas ir gyvenimas po jo iki šių dienų. 

Krašto muziejaus direktorius, paklaustas, ar pavyks lietuviams suprasti Kambodžos išgyvenimus, atsako: „Visa tai, kas ten vyko, labai primena sovietmetį. Kambodžoje kovota prieš mokytojus, intelektualus. Vyko beprasmės žudynės. Tarkime, jei žmogus nešiodavo akinius, vadinasi, jis skaitė, buvo protingas, mokytas, taigi jo reikėjo atsikratyti. Kambodžoje, pasitelkiant marksistinę terminiją, vyko klasių kova. Labai sukrečiantis pasakojimas. Žiaurūs įvykiai parodomi akivaizdžiai, iliustratyviai. Filmas sukelia slogų įspūdį, bet tai istorija. 

O štai Izraelio kūrėjų darbai – menas. Naudojama animacija, siurrealizmas. Čia, istoriko teigimu, traumą reikia įžiūrėti filmo tematikoje. 

„Šie vaizdo darbai yra reta galimybė susipažinti su tarptautinio masto renginio turiniu Kėdainiuose, niekur nevažiuojant. Gali ateiti vienas žmogus, gali – grupė. Jie patys išsirinks, kuriuos filmus žiūrėti“, – kviečia R. Žirgulis. 

Kodėl mes? 

Filmus demonstruoti būtent Kėdainiuose Krašto muziejui pasiūlė pats renginio organizatorius Wilfriedas Agricola de Colognesas. 

„Holokaustu, žydų bendruomenės istorija mes domimės labai seniai – jau daugiau nei 10 metų.  Esame vieni aktyviausių Lietuvoje. Visos institucijos, kurios domisi šia tematika, mus žino. Pavyzdžiui: Tarptautinė istorinio teisingumo komisija, JAV ambasada, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras. Mes su šiomis institucijomis bendradarbiaujame“, – atskleidžia R. Žirgulis. 

Žmogiškumas neturi tautybės 

Lietuvoje holokaustas paliko neištrinamų pėdsakų. Bet ar įžvelgiame tikrąją šios tragedijos reikšmę? Ar suvokiame žinią, kurią mums siunčia kraupūs praeities įvykiai? Krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis mano, kad dalis tautos vis dar klaidingai suvokia Lietuvoje vykusį holokaustą. 

„Kai kurie lietuviai, gerai nesuprantantys holokausto, nežinantys tiesos, įsivaizduoja, kad mes galime būti tik aukos. Jokiu būdu ne budeliai. Esame tiek daug iškentėję, tiek visų skriausti. Pasirodo, yra taip, kad ta pati auka gali būti budeliu prieš tai arba po to. 

Tiesiog reikia atsimerkti ir iš tiesų matyti, gebėti priimti tiesą. Lietuviai irgi dalyvavo žudant žydus, bet sakyti, kad esame žydžudžių tauta taip pat neteisinga. Galiausiai tai nieko nekeičia. Nekeičia tragedijos masto. Nekeičia to, kad 90 procentų žydų bendruomenės, apie 200 tūkst. žydų, buvo išžudyta per gana trumpą laiką. Tai nežmogiška. 

Žmogiškumas neturi tautybės. Žmonių kančios, nepaisant to, kas jie buvo – žydai, lietuviai, rusai ar lenkai –, vienodai didelės. Visiems vienodai skauda. O lyginti, kas labiau kentėjo: ar žydai, ar lietuviai, yra labai nekorektiška. Vien dėl to, kad žydai, atvirkščiai nei lietuviai iš tremties Sibire, sugrįžti iš duobių negalėjo“, – akis atveria pašnekovas. 

Pasak R. Žirgulio, istorijos nereikia stengtis paneigti ar juo labiau keisti. Išmintingiausia būtų pripažinti tai, kas buvo. Pripažinti, atminti, žinoti ir daugiau tokių baisių klaidų nebekartoti. 

Iš menininko galvos – į žiūrovo širdį 

Istorikas R. Žirgulis mano, kad meno kalba perteikti praeities įvykiai gali kur kas greičiau rasti atgarsį žiūrovo sieloje. Žinoma, jeigu menas šiam nėra visiškai svetimas. 

„Meno kalba perduoti istorinę atmintį veiksminga, jei žiūrovui menas patinka arba jei meno išraiška yra tokia įtaigi, kad padaro viską suprantama. Manau, jog kartais meno kalba gali būti tokia paveiki, kad viskas tampa be žodžių aišku. 

Netgi tekstas gali būti pateikiamas nesuprantama kalba, bet iš to, ką pamatei, suvoki. Tokiu atveju menas įtaigesnis nei, sakykime, koks nors galbūt nuobodus tekstas, kai viskas labai smulkiai ir konkrečiai aiškinama“, – kalba Krašto muziejaus direktorius. 

Genocidas. Kas kitas? 

„Jėgų ir ypatingą dėmesį sudėtingoms, bet svarbioms problemoms skiriantys menininkai parodo, kad nėra abejingi. Parodo, kad žmonės turi atmintį, kad mato prasmę ne tik paminėti tragišką aukų žūtį. Savo darbais tokie menininkai holokausto, genocido, prievartos reiškiniams suteikia edukacinę, auklėjamąją funkciją. Pateikia žmonijos praeities klaidas kaip prevenciją esamoms ir ateities kartoms. 

Vienu mostu žmonių įsitikinimų nepakeisi, todėl menininkų dėmesys yra labai svarbus. Kūrėjai turi galią formuoti visuomenės pažiūras. Aišku, kiekvieno pakeisti neįmanoma, bet nors dalies. Šiek tiek padaro šeima, menininkai, mokykla ir po truputį žmogus išsiugdo tam tikras vertybes“, – aiškina R. Žirgulis. 

„Genocidas, deja, yra linkęs kartotis: Pirmojo pasaulinio karo metais turkai žudė armėnus, Antrojo metu vyko holokaustas – žydų genocidas, vėliau – Kambodžos, Jugoslavijos, Ruandos, – vardija istorikas ir nurimti neleisdamas priduria. – Niekada negalime būti tikri, kad vadinamasis etninis valymas nepasikartos kuriame nors pasaulio krašte. Tokie dalykai ima aktyvėti, radikalėti esant ekstremalioms sąlygoms, ypač pablogėjus ekonominei situacijai. Taigi dabartiniai laikai yra pavojingi.“ 

Akvilė KUPČINSKAITĖ, „Kėdainių garsas“