Pateikiame Rūtos Švedienės pokalbį su tapytoju Aloyzu Stasiulevičiumi.

Jūs esate žinomas kaip senojo Vilniaus tapytojas, vilnietis. Gimėte Ariogaloje, tačiau dažname savo tekste, pasisakyme primenate, kad Kėdainiai – Jums brangus vaikystės miestas. Kaip Jūsų šeima atsirado Kėdainiuose?

Į Kėdainius iš Žemaitijos atsikraustėme istorinę dieną – 1940 m. birželio 16 d., kai rusų tankai jau buvo peržengę sieną. Jei būtume likę Žemaitijoje, būtume išvežti – tėvas buvo aktyvus Šaulių būrio vadas. Atvažiavome į Kėdainius su vieninteliu baldu – pianinu, apsistojome Kalno gatvės 6 name, už bažnyčios, šalia didžiulio ąžuolo.

Kai reikėjo įnešti pianiną, pro šalį kaip tik ėjo kuopa Lietuvos kareivių ir du karininkai. Tėvas paprašė jų pagalbos ir vėliau, užnešus pianiną, greitosiomis suruošė vaišes. Pamenu jų pokalbį – Lietuvos karininkai ir kareiviai buvo labai sutrikę, nustebinti – svetima kariuomenė įžengė į Lietuvą, o jie nieko negali daryti, yra palikti likimo valiai – prieš tai tautininkų valdžia priėmė žeminantį Lenkijos ultimatumą, o vėliau be pasipriešinimo įsileido bolševikų kariuomenę.

Įsiminė ir liepos mėn. komunistų organizuoti „liaudies rinkimai“ – visur iškabinėti plakatai, žmones vežė balsuoti sunkvežimiais iš kaimų. Kai vėliau klausiau tėvų, kodėl tada žmonės balsavo, pasakė, kad žmonės buvo bauginami – balsavusiems antspaudavo pasus.

Tą vasarą rusai prie kareivinių, netoli Smilgos gatvės, ištempė didžiulės paklodes ir rodė rusiškus filmus. Suaugę neidavo, vien vaikai. Mes rusiškai nesupratome, tik įsiminė žvitrūs šokiai („kazačiok“) ir linksmos dainos – visas miestas skambėdavo nuo tų u-ha u-ha-ha.
Sovietai tuoj Kėdainiuose surengė ir futbolo, stalo teniso pirmenybes. Atvažiavo Lietuvos stalo teniso čempionas Vladas Dzindziliauskas. Prieš tai vyko mitingas, atsirado raudonų plakatų, Markso, Lenino portretų ant kotų. Sukviesti kėdainiečiai pastovėjo su tais plakatais, vos baigėsi mitingas – visi plakatai gulėjo purve, žmonės išeidami iš stadiono juos numetė į pažliugusią žemę.

Jūsų tėvas - vargonininkas, pedagogas, bažnytinės muzikos kūrėjas, kurį laiką tarnavęs ir Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios vargonininku.

Tėvas, studijavęs pas kompozitorius Juozą Naujalį ir Stasį Šimkų, buvo ne tik vargonininkas, bet ir labai visuomeniškas žmogus – ugdė chorus, pučiamųjų orkestrus, kūrė muziką, giesmes bažnytiniams chorams, dalyvavo organizuojant pirmąją lietuvių dainų šventę (1924 m. Kaune). Tėvas buvo ir pirmasis mūsų, savo vaikų, muzikos mokytojas.
Nuo keturiolikos metų pavadavau tėvą – pradėjau vargonuoti bažnyčioje, nes tėvui sovietmečiu teko rinktis muzikos mokytojo darbą. Tarnavimas bažnyčioje mane išmokė disciplinos, išugdė atsakomybės jausmą. Vytauto laikais statytos Šv. Jurgio bažnyčios aplinka – paveikslai, vitražai, pati architektūra, apeigų grožis formavo skonį, meno pajautą.

 

 

 

Esate baigęs vieną seniausių Lietuvoje Kėdainių šviesiąją gimnaziją. Kokie mokyklos laikų prisiminimai?

Ši gimnazija, įsteigta 1647 m. kunigaikščių Radvilų, mano laikais vadinta Berniukų gimnazija. Pokario metais čia dirbo labai aukšto lygio mokytojai, baigę Peterburgo, Tartu, Vilniaus, Kauno universitetus, buvo dėstoma lotynų kalba. Dailę dėstė gabus dailininkas, Kauno meno mokyklos auklėtinis mokytojas Alfonsas Vaškevičius. 1947 m., kai Kėdainiai šventė gimnazijos 400 m. jubiliejų, direktorius Vincas Ragauskas man užsakė nupiešti senosios gimnazijos pastatą. Tada gavau ir pirmąjį honorarą – buvau atleistas nuo keliamųjų egzaminų.
Gimnazijoje mokė visų gerbiamas rašytojas Juozas Paukštelis, Bronė Paukštelienė, matematikas Gasparas Seliava, iki spalio revoliucijos profesoriavęs Peterburge, parašęs matematikos vadovėlį. Seliava buvo nepaprastai išsilavinęs žmogus, „Iliadą“ ir „Odisėją“ skaitęs originalo kalba. Literatūros mokytoju dirbo Jonas Sereikis, studijavęs Kauno Vytauto Didžiojo universitete, filosofo Juozo Girniaus auklėtinis. Tai –išskirtinė asmenybė, rašė eilėraščius, juos spausdino žurnale „Kultūra“, jis labai vertino ir skatino kiekvieno mokinio kūrybingumą.

Kokios asmenybės įsiminė iš vaikystės laikų Kėdainių ?

Mūsų šeimą, kaip ir daugelį kėdainiečių, gydė geroji, išmintingoji gydytoja Teklė Bružaitė. Šeimoje augome keturi vaikai. Pamenu, mama įsigijo termometrą. Kai tik pamatuoja kuriam, tai vis rodo daugiau negu norma. Mama tuoj šaukiasi gydytojos Bružaitės, – taip ji tapo dažnu svečiu. Vieną kartą gydytoja davė mamai patarimą – išnešk, sako, tą termometrą iš namų. Mama taip ir padarė. Stebuklas, bet po to mes nustojome sirgti.

Pamenu ir Kėdainių apskrities ligoninės direktorių Juozą Jaržemską, padėjusį daugeliui kėdainiečiui. Su jo sūnumi Egidijumi vaikystėje žaidėme, o vėliau, tapęs iškiliu neurochirurgu, profesoriumi, Egidijus mane gelbėjo.

Kėdainiuose didelį autoritetą bažnyčiai teikė kunigas monsinjoras Vincas Pranckietis. Gilus, išmintingas žmogus, kėlęs miestelėnų dvasią.
Kėdainiuose gyvenote dramatiškų istorinių įvykių, karo metu. Ką išgyvenote tuo laiku?
Įstrigę vaizdai – frontas, sproginėja bombos ir sviediniai. Mano akyse vokiečiai susprogdino naująją Kėdainių gimnaziją, ligoninę, mokyklą. Mačiau, kaip iš sinagogos, aptvertos spygliuota viela, išėjo vokiečių SS karininkas, lydimas kelių kareivių, ir išsinešė auksinę karūną.
Turgavietėje gulėjo negyvi vyrai, juos spardė nelietuviški batai, girdėjosi svetimi keiksmažodžiai. Šėtos gatve žygiavo rusų kareiviai, rūstūs ir baugūs jų veidai, rankose – paruošti ginklai. Daugybė karstų šv. Jurgio bažnyčioje, laidojant nežinia kieno ir už ką Vilainių dvare nužudytus vaikinus ir merginas. Motinų verksmas, nustelbiantis vargonus, mašinų ūžesys ir prožektorių pašvaistės, kurias su baime stebėjau nuo bažnyčios šventoriaus. Siaubingos trėmimų naktys, šiurpios eilės vežimų ir sunkvežimių su išvežamais žmonėmis Kėdainių geležinkelio stotyje. Žvelgiau į šias kolonas jau suvokdamas, kokia tragedija ištiko mūsų tautą. Mačiau, kaip moteris pasisėmė saują Lietuvos žemės kelionei į Sibirą, o gal ir amžinybėn. Mano ankstyvųjų paveikslų dramatizmas – iš čia.

Tėvas dalyvavo1941 m. sukilime. Kai po daugelio metų jo paklausiau apie tai, tėvas atsakė: „Reikėjo ginti tautos garbę – vežė žmones kaip gyvulius“. Tačiau kai miesto komendantas liepė tėvui stoti prie krautuvės ir neleisti žydams nusipirkti maisto, tėvas grąžino ginklą, baltą raištį ir pasakė: „Esu krikščionis“.

Po studijų Vilniaus dailės institute į Kėdainių kraštą sugrįždavote jau kaip dailininkas, tapytojas, kuriam rūpi kultūros paveldas, istorija.

Mano grįžimas į vaikystės kraštus – tai 1961–1965 m. kelionės dievdirbio Vinco Svirskio takais. Pirmą kartą V. Svirskio kryžius pamačiau dar vaikystėje. Pirmiausia – jo darbų reprodukcijas „Naujosios Romuvos“ žurnaluose iš tėvų bibliotekos. Tai buvo Balio Buračo, pasišventusiai fiksavusio lietuvių liaudies meną, Svirskio kryžių fotografijos. Didžiulį įspūdį paliko ir prieš karą gyvai matyti Svirskio kryžiai Kėdainių kapinėse.

Baigęs studijas, pradėjau profesionaliai domėtis liaudies menu. Tuo metu Lietuvoje vyko melioracija, tarybų valdžia naikino kryžius. 1961 m. su Irena Kostkevičiūte pradėjau važinėti Svirskio keliais. Kai Ibutonyse, šalia Paberžės, pirmą kartą išvydau Svirskio Idzidorių Artoją (jis dabar saugomas Lietuvos dailės muziejuje), patyriau stiprų meninį išgyvenimą.

V. Svirskio šventieji – tai Kėdainių krašto žmonės, mynę, arę juodžemį, gyvenę, vargę šalia menininko, tačiau jie – ir dangaus grožybių palytėti, tarsi iš aukštybių nusileidę į šią ašarų pakalnę, kad juos išvydęs pakeleivis pajustų dangaus malonės galią. Menininkas savo skulptūrą iš ąžuolo išaugina tarsi gėlę, jo koplytstulpiai, kryžiai žydi kaip lelijos.

Pagal J. Buračo dar prieš II pasaulinį karą sudarytą sąrašą su I. Kostkevičiūte pėsčiomis, motociklu apkeliavau beveik visą Kėdainių kraštą – Svirskio žemę, piešiau, fotografavau. Kuprinėje nešiausi paties pasigamintas nedideles medžio lenteles, ant kurių buvau ranka parašęs: „Vincas Svirskis. Liaudies meno paminklas, saugomas valstybės“. Nesiklausdamas jokios valdžios, prie kiekvieno rasto Svirskio kryžiaus pritvirtindavau tokią lentelę. Žmonės didžiai stebėjosi – valdžia juk draudžia statyti kryžius, o čia rašoma, kad valstybė juos saugo. Ne vieną kryžių prie tuščių sodybų, kurių šeimininkai buvo išvežti „už Uralo, žemės galo“, esame radę krūmuose, dilgėlėse, apleistą, apsamanojusį – tik palietus lūždavo nupuvęs pagrindas.

Svirskio keliai Jus atvedė ir į Paberžę, pas vienuolį kapuciną Tėvą Stanislovą?

Pirmą kartą atvažiavau į Paberžę, kai čia dar nebuvo Tėvo Stanislovo. Jam atsikėlus į Paberžę, pajutome, kad mūsų domėjimasis liaudies menu ir Svirskio kūryba rado atsaką. Tėvas Stanislovas Paberžės bažnyčioje išsaugojo keletą Svirskio kryžių, o ir žmonės jo parapijoje labiau prižiūrėjo, globojo, gerbė meistro darbus. Svirskio menas paskatino Tėvą Stanislovą imtis kryždirbystės, pasitelkus liaudies meistrus atkurti Paberžės, Ibutonių kapinių ansamblius su koplytstulpiais.

Irenos Kostkevičiūtės knyga „Vincas Svirskis“ iki šiol yra viena išsamiausių studijų apie šį dievdirbį, joje užfiksuota ne tik išlikę apie pusę šimto jo kūrinių, bet ir autentiški žmonių (tuomet buvusių dar vaikais) liudijimai.

Taip, iš Svirskio sukurtų apie pora šimtų kryžių radome tik apie 50. Pasirodžiusi knyga visiems padarė įspūdį, nepaisant ideologinių „perkūnsargių“ (juk buvo 1966 m.). Iš Paryžiaus man atsiuntė laišką skulptorius Antanas Mončys, kuriame džiaugėsi pasirodžiusiu leidiniu. Teko išgirsti nuomonę ir Prancūzijos, Italijos menotyrininkų, mačiusių mūsų liaudies meno, taip pat ir Svirskio, nuotraukas, – jie didžiai vertino, žavėjosi šia tradicija kaip meno reiškiniu, dar nežinomu Europoje. Jie žinojo Afrikos senąjį meną, actekų meną, o lietuvių liaudies kūryba jiems buvo atradimas Europos kontekste. Iš Lietuvos kilęs skulptorius Dovydas Zundelovičius, skulptūros mokyklos „Basis“ Tel Avive įkūrėjas, teigia, kad Svirskio kūryba ir lietuvių liaudies skulptūros tradicija yra viena stipriausių pasaulyje. Šiandien Svirskio kryžių dar rasime Kėdainių žemėje, keliaudami apie Gudžiūnus, Paberžę, Šventibrastį. Puiki ekspozicija yra Kėdainių krašto muziejuje, rasime Svirskio kryžių ir M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje. Tačiau mes iki šiol kuklinamės šią didžiulę savo krašto vertybę pristatyti plačiame pasaulyje. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau tai bus padaryta. Šalia M. K. Čiurlionio, Lietuvą ir Kėdainius gali garsinti Svirskis. Tikiu, kad rasis valia pastatyti Svirskio galeriją. Linkėčiau, kad ji būtų ne kur kitur, o Kėdainiuose.
Thomas Moras yra pasakęs: „Tradicija yra ne pelenų išsaugojimas, bet ugnies perdavimas“. Kėdainių krašto muziejuje eksponuojamas įspūdingas Vinco Svirskio kūrinių rinkinys, šiuolaikinio medžio drožėjo Vytauto Ulevičiaus darbai, daugelio talentingų liaudies meistrų koplytstulpiai, kryžiai, pastatyti Kėdainių krašte, liudija lietuvių kryždirbystės tradicijos gyvybingumą. Į Kėdainius visko mačiusius turistus pirmiausiai pritrauks šis unikalus ir gyvas kultūrinis paveldas, kuriuo yra turtingas Kėdainių kraštas.

Kėdainių žemė – ne tik kūrybingų, bet ir narsių vyrų, kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę žemė. Paberžėje kunigavęs Antanas Mackevičiaus kartu su 1863 m. sukilimo vadais Zigmantu Sierakausku ir Konstantinu Kalinausku šiose apylinkėse kovai subūrė per tūkstantį vyrų. A. Mackevičiaus pagalbininku buvo ir dievdirbys V. Svirskis, vaikščiodavęs po kaimus, sodybas ir kviesdavęs vyrus į sukilėlių būrius.

Pasirodo, 1863 m. sukilime dalyvavo ir daugiau kaip 20 profesionalių dailininkų, gavusių geriausią išsilavinimą – baigusių Romos, Paryžiaus, Maskvos, Peterburgo dailės akademijas. Visi jie žuvo ar buvo ištremti. Tie menininkai gebėjo galvoti ne vien apie save, o jautėsi esą atsakingi už savo gyvenamą laiką, dvasinį tautos gyvybingumą.

Man svarbi istorinė atmintis. 1963 m., minint 1863 metų sukilimo šimtmetį, nutapiau „Sukilėlio vestuves“, Paveiksle – figūros šokio sūkūry, ir visiems, taip pat ir nuotakai, ant nugaros– šautuvas. Šis siužetas aktualus ir šiandien – tai lyg kiekvieno mūsų, budinčio vertybių sargyboje, būties metafora.
Paveikslas buvo eksponuotas 1963 m. M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, kur surengėme sukilimo šimtmečiui skirtą parodą. Ji truko vos vieną dieną – tarybiniai meno funkcionieriai parodą uždraudė.

Po trisdešimties metų 1993 m. Paberžėje organizavau dailininkų tapybos plenerą, skirtą sukilimo130-mečiui. Plenerai vyko ir 1994, 1995 metais. Dailininkai kūrė ir dovanojo savo kūrinius 1993 m. Stanislovo Šilingo dvare kuriamam sukilimo muziejui. Taip tik ką gimęs muziejus pasipildė šiuolaikinių dailininkų – Jono Daniliausko, Antano Beinaravičiaus, Svajūno Armono, Ramūnės Lebedytės, Arvydo Pakalkos, Vydo Pinkevičiaus, Juozo Vosyliaus, Inos Budrytės, Virginijos Kalinauskaitės – kūriniais. Pleneruose ir rengiant muziejaus ekspoziciją dalyvavo Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, muziejininkės Audronė Pečiulytė, Regina Galvanauskienė, Kėdainių Rotušės galerijos vadovė Dalia Bečelienė. Tai buvo neužmirštamas laikas, kai kiekvienas jautėme gyvą ryšį su istorija, dovanojome savo laiką ir darbus narsių sukilimo vyrų atminimui.

Tada pakviečiau dovanoti muziejui kūrinių ir 1963 m. uždraustos parodos dailininkus. Menininkai tada dar kartą paliudijo savo patriotiškumą konkrečiu veiksmu ir Kėdainių krašto muziejuje atsirado dovanoti iškilių lietuvių dailininkų – A. Griciūnaitės, V. Kalinausko, V. Valiaus, A. Makūnaitės, L. Glinskio, R. Dichavičiaus, V. Kisarausko, D. Steponavičiūtės, A. Steponavičiaus, A. Ambraziūno – kūriniai.

2006 m. rugpjūčio 12 d. Kėdainių miesto savivaldybė Rotušės aikštėje atidengė paminklą, skirtą kunigaikščiui Jonušui Radvilai. Šis paminklas buvo įvertintas apdovanojant paminklo autorių Algirdą Bosą Lietuvos Vyriausybės kultūros meno premija. Jūs prisidėjote prie šio paminklo idėjos gimimo?

Kelias nuo idėjos iki paminklo buvo ilgas. Atgimimo laiku Kėdainiuose vykusiame Sąjūdžio mitinge išsakiau mintį, kad kėdainiečiai turėtų pagerbti savo miesto istoriją, LDK didikų Radvilų atminimą, pastatydami paminklą. Žinojau, kad vienas talentingiausių Lietuvos skulptorių, Algirdas Bosas, yra kilęs iš Kėdainių ir paskatinau jį imtis šio uždavinio. Skulptoriaus jau buvo sukūręs įspūdingų monumentų istorine tema – garsiajam XVIII a. pamokslininkui, botanikui, pranciškonų kunigui Jurgiui Ambroziejui Pabrėžai Kretingoje, pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui Klaipėdoje. 1995 metais skulptorius sukūrė paminklo Radviloms eskizą. Tačiau tik 2005 m. tuo metu rajono merė Nijolė Naujokienė sutelkė rajono tarybą, kėdainiečius įgyvendinti šią idėją. Šiandien kėdainiečiai gali didžiuotis, turėdami mieste įspūdingą meno kūrinį, pagerbiantį jų miesto istoriją.

Meno kritikai Jus vadina krikščionišku tapytoju, kuris, matydamas pasaulio purvą ir niekšybę, nepaisydamas to, renkasi tikėjimą ir viltį. Kaip Jūsų kūryboje atsirado Kristaus kančios tema, jau du tūkstančius metų įkvepianti ne vieną menininką?

Pirmieji paveikslai krikščioniška tema gimė Paberžėje beveik prieš 20 metų, ir iki šiol savo kūryboje nuolat grįžtu prie šios temos, apmąstydamas Kristaus kančios, Prisikėlimo, Atpirkimo prasmę. Ciklo paveikslai –šviesūs, balti, man atrodo, kad ši kilni, tyra spalva labiausia tinka išreikšti sakralumui. Tai man brangiausi, subrandinti kūriniai.

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo misiją. Filosofas Antanas Maceina rašė, politiko rolė – mažinti sumaištį visuomenės gyvenime, o menininko – mažinti sumaištį žmogaus viduje.

Ačiū už pokalbį.