Spausdinti
Logotipai Versija neįgaliesiems
eng
Kėdainių r. savivaldybės administracija
Biudžetinė įstaiga
J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Juridinių asmenų registras
Kodas 188768545
Tel. (8 347) 69 550, Faks. (8 347) 61 125
E.p. administracija@kedainiai.lt

Teisės aktų paieška
Viešojo administravimo kokybės politika
Elektroninės paslaugos
Strateginis veiklos planas
Kėdainių miesto bendrasis planas 2010-2020 metams
E. Žemėlapis
Tarybos posėdžių transliacija

Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Sausis
    2018     
Naujienos
2018-01-21
Vinco Vilkaičio jaunystės publicistika

Žemdirbystės institute (Akademija, Kėdainių r. sav.) sausio 18 d. paminėtos profesoriaus Vinco Vilkaičio (1892–1943) – mokslininko, buvusio Žemės ūkio akademijos rektoriaus (1934–1940), Augalų apsaugos stoties steigėjo (1927–1940), eksperimentinės fitopatologijos pradininko Lietuvoje, Akademijos sodybos šeimininko, kūrėjo – mirties tremtyje 75-osios metinės.

Taip pat organizavo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius bei Laptevų jūros tremtinių brolija „Lapteviečiai“.

Įžangos žodį tarė LAMMC direktorius prof. Zenonas Dabkevičius, pranešimus skaitė Žemdirbystės instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Žydrė Kadžiulienė („Profesoriaus Vinco Vilkaičio veikla“), švietimo darbuotojas Rytas Tamašauskas, „Lapteviečių“ brolijos pirmininkas dr. Jonas Markauskas („Profesorius Vincas Vilkaitis tremtyje“). Ekspozicijoje, kurią parengė Žemdirbystės institutas ir „Lapteviečiai“, regėjome ir dailininkės, tremtinių, kalėjusių su Vilkaičiais, dukros Viktorijos Daniliauskaitės grafikos darbus, skirtus Leonardo Gutausko poemai apie Dalią Grinkevičiūtę. Tiek minėjime, tiek prie ekspozicijos prisiminimais dalijosi Romas Markauskas, Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslo darbuotojas dr. Česlovas Bobinas, Lietuvos artojų asociacijos prezidentas Alfonsas Malinauskas, buvę tremties vaikai Rimantas Pūtvys ir dr. Giedrė Dabkevičienė.

Pateikiame Ryto Tamašausko, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vyriausiojo specialisto, pranešimo mintis apie veiklaus jaunimo idealus tautinio atgimimo epochoje, apie kai kuriuos istorijos ir kultūros kontekstus, kurie brandino kūrėją Vincą Vilkaitį ir atsispindi jo jaunystės publicistikoje.

 Autorystės problema

Prieš du dešimtmečius buvau atsigręžęs į Vinco Vilkaičio darbus, kartu su dr. Jonu Markausku parengėme V. Vilkaičio knygą „Kūryba“ (1998 m.; tolesnės citatos ir jų nuorodos yra iš šios knygos).

Pirmąsyk bandant vienoje vietoje publikuoti dalį Vinco Vilkaičio poezijos, beletristikos vaizdelių, publicistikos ir kultūros istorijai skirtų straipsnių, iškilo autorystės problema, nes V. Vilkaičio jaunystės darbai buvo pasirašyti slapyvardžiais ar kriptonimais. L. Butkuvienės ir F. Skirutienės parengtame bibliografiniame apraše (kn. „Profesorius Vincas Vilkaitis“, 1991 m.) yra 8 pozicijos apie 1912–1917 m. proza paskelbtus V. Vilkaičio tekstus.

Pasitelkus aprašą ir leidinį „Lietuviškieji slapyvardžiai: Medžiaga lietuviškųjų slapyvardžių sąvadui“ (1995 m.), prieš du dešimtmečius Vilniaus bibliotekose vartyti senieji lietuvių periodikos komplektai, kuriuose bendradarbiavo V. Vilkaitis, gilintasi į publikacijų turinį, aprašomų ar minimų vietų nuorodas, ieškota sąsajų su V. Vilkaičio biografija, iš dalies atsižvelgta ir į rašymo stilių bei specifines kalbos formas. 1912–1917 m. leidiniuose dar rasta 19 straipsnių, skirtinų V. Vilkaičio plunksnai.

Dėl kai kurių tekstų autorystės šiek tiek buvo galima ir suabejoti, bet tikėtina, kad per dvidešimt metų prasiplėtė bibliografų patirtys, gali būti ir V. Vilkaičiui skirtų atradimų.

 Saviraiškos paieškos istorijos pervartose

Prisimintinas istorinis kontekstas ir kai kurie V. Vilkaičio brandos momentai (V. Vilkaičio biografija – dažnai pagal Algirdo Motuzo sudarytą kn. „Profesorius Vincas Vilkaitis“, 1991 m.).

Nebuvo Lietuvos valstybės, lietuviško žodžio, rašto ir kultūros laisvės arba jai tebejuosiamos grandinės; tai laikas prieš Pirmąjį pasaulinį karą, karo metų negandos ir atgimstančio valstybingumo užuomazgos.

Suvalkijos valstiečių sūnus mokėsi Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis) ir Marijampolės vyrų gimnazijoje (1905–1912 m.). Beje, ši mokykla išugdžiusi Vincą Pietarį, Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Joną Jablonskį, Praną Mašiotą, Justiną Staugaitį, Jurgį Matulaitį, Kazį Grinių, Vincą Mykolaitį-Putiną ir gausybę kitų Lietuvai nusipelniusių asmenybių.

Gimnazijoje penkiolikmečio V. Vilkaičio kūrybinės pajėgos ryškiau prasiveržė eilėmis 1907 m. – nuo savirefleksijos, nedrąsių meilės jausmų išraiškos, gamtos ir tėvynės vaizdų, ištikimybės kaimui deklaracijos, nuo visuotinų socialinės skriaudos, vargo ir kančios akcentų iki kuriamos jauno žmogaus idealų programos („Tegyvuoja idealai / laisvės ir šviesos“, p. 41; „Bet liūdėk, jei jauni metai / slenka be darbų“, p. 70) ir tarnystės visuomenei motyvų. Poetiniai bandymai gausiai spausdinti 1907–1915 m. „Keleivyje“ (JAV, Bostonas), Vilniaus „Lietuvos žinių“ priede „Aušrinė“ 1910–1914 m., Sankt Peterburge „Aušrinės keliais“ 1915 m. Paskui ilgam viešomis eilėmis V. Vilkaitis aprimo, prie poezijos sugrįžo tremtyje, epinėje poemoje (be pavadinimo) brandžiai prabildamas apie žmogaus ir tautos kelią.

Paskutiniais mokslo metais gimnazijoje dvidešimtmečio plunksna jau skiriama ir prozai. Po gimnazijos studijavo biologijos mokslus Sankt Peterburge (1912–1915 m., nebaigė). Dėl Pirmojo karo audrų sugrįžo į Lietuvą, kelis mėn. talkino laikraščio „Lietuvos žinios“ redakcijai, po to glaudėsi namuose, dirbo mokytoju gimnazijoje, kurią ir pats dar neseniai baigė. 1920 m. pabaigoje išvyko į Berlyną, čia biologijos mokslus nuosekliai studijavo nuo 1921 m., tobulinosi Prancūzijoje.

Biografų prasitarta, kad jaunystėje V. Vilkaičio galvota apie literatūros ar kalbos studijas, bet pasirinkta pragmatiškesnė sritis, labiau užtikrinanti duoną (pra)gyvenimui. Šiandien tik bejėgiai svarstymai, kas galėję įvykti, jei būtų pasirinkęs kitą kelią. Pažinojusieji iš Akademijos laikų prisimena, kad biologui natūrali pokalbio tema galėjusi būti ir apie eilėdarą, kartais jo mintys buvo palydimos poetų eilių citatomis. Buvo atidus savo ir kitų taisyklingai kalbai, buvo vienas lietuviškų botanikos terminų kūrėjų. Filologinė prigimtis neretai ryškėjo mokslo ar mokslo populiarinimo darbuose, biologijos vadovėliuose.

Besimainančios epochos turėjo įtakos formuojantis visuomeninėms, kultūrinėms pažiūroms, bendrijų idealams. Asmuo bando suvokti savo paskirtį, brandinamos vertybės, sąmoningai ieškoma išraiškos būdų, telkiamasi ties mokymusi ir mokslu. Sakyčiau, V. Vilkaitis, tarsi renesansinis žmogus, aprėpė daugelį sferų, nes asmenyje ilgainiui derėjo poetas, publicistas, vertėjas, visuomenininkas, pedagogas, vadovėlių autorius, biologas – beje, universalumas būdingas daugeliui XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios jaunuolių, išreiškiančiais save ir įvairiais būdais pasiryžusiais dirbti Lietuvai, tapusiais aktyviais organizuoto lietuvių kultūrinio judėjimo dalyviais ir kūrėjais.

 Lietuvių visuomenės programos link

Mokslininkai tokias tautinio atgimimo epochoje judėjimo apraiškas apibrėžia kaip lietuviškojo pozityvizmo atmainas, kurios grindžiamos nuostatomis: aktyvus dalyvavimas politinėje, ekonominėje ar kultūrinėje veikloje; asmens paskirtis – nesavanaudiškas tarnavimas tautai; tikėjimas tautos švietimo ir teisingos bendruomenės galia. Geras pavyzdys yra XIX a. pabaigos Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ – kaip idealo siekis, apsisprendimas ir į(si)pareigojimas išreikštas paprastais žodžiais, kurie bundančiai tautai tapo atramine programa: tėvynės meilė ir šviesa, tarnystė tautai ir žmonėms, moralė (dora) ir teisingumas (tiesa), laisvė ir vienybė. Savo gyvenimu ir darbais tai gražiai paliudijo ir V. Vilkaitis.

Vertinant V. Vilkaičio jaunystės kūrybą (rašyta esant 20–25 metų), reikšmingesni yra beletristikos vaizdeliai (ypač dienoraštiniai paliudijimai „Karo įspūdžiai“), publicistika ir straipsniai, skirti kultūros istorijai (apie K. Sirvydą ir diptichas apie K. Donelaitį). Prozos raštuose jis gerokai brandesnis nei poezijoje. Bendradarbiavimas spaudoje tenkino asmenines aspiracijas, buvo ir vienas pragyvenimo šaltinių.

V. Vilkaičio, jau beveik dvidešimtmečio jaunuolio, spausdinta proza pasirodo Lietuvos laikraščiuose: „Garnyje“ 1912 m., „Viltyje“ 1912 m., „Lietuvos žiniose“ 1913–1915 m., „Lietuvos aide“ 1917 m. Kurį laiką buvo „Lietuvos žinių“ patikėtinis Peterburge. Straipsniai pasirašyti R.M., R. Matas, M. R-s, V-cė, Vincė.

Iš atskirų V. Vilkaičio publikacijų „Lietuvos žiniose“ 1913–1915 m. (nuo 1909 m. pabaigos leidžiamas Lietuvos demokratų partijos; ryški lietuviškumo sklaida) gali dėlioti ne tik aktyvios lietuvių visuomenės programą, bet ir jaunuolio idealų mozaiką. Buvo svarbu ir leidinio, kuriame bendradarbiauta, redaktorių ir redakcijos branduolio orientyrai. Kai kurių straipsnių pavadinimai nusako temą ar svarstymų kryptį (tiesa, kai kurios antraštės galėjo būti suformuotos ir redaktorių): „Dėl mokinių „gimtosios kalbos“ ir religijos mokymo mūsų mokyklose“, „Sodžiaus jaunimo skilimas“, „Kaip nyko Tolminkiemio lietuviai“, „Amatų mokyklas besteigiant“, „Apie sodžiaus inteligentes“, „Parodų sezonui Lietuvoje besiartinant“, „Liaudies dainos šventė“, „Kaimui atbundant“.

Temos atplaukia iš sociokultūrinio konteksto, iš to, kas kultūrininko akimis tuo metu buvo svarbu regionui: socialiniai aspektai, karo pėdsakai ir atgarsiai, tikėjimas švietimo galia, kaimo kultūrinimas, įvairūs jo raiškos būdai kaip visuomenės tobulinimo priemonės, gimtosios kalbos akcentai. Kartais viename straipsnyje buvo rašoma keliomis temomis.

Atspindimos to laikmečio dalies inteligentijos mąstymo pervartos. Ideologijų varžybose V. Vilkaitis telkėsi prie tų, kuriems svarbiausia tėvynė, o Dievo meilė tarsi lieka nuošaly. Ne kartą šnairomis žvelgė į klerikalus (krikščionis demokratus), regėjo jų spaudos ir veiklos neigiamas įtakas ir pavojus kaimo gyvenimui (pvz., str. „Sodžiaus jaunimo skilimas“, 1913 m., p. 181–182). Kaip išeitį partinėse „peštynėse“ siūlė pirmeivių gretas (jie vadinami pažangesniais; tai kairiųjų, liberalų apraiškos). Primintina, kad jaunasis V. Vilkaitis nepaklusęs mamos norui matyti jauniausią sūnų kunigu (tai neišaugo į konfliktą su tėvais), biologas buvo Darvino teorijos šalininkas.

 Dvasios įlobinimo formos

Lietuvoje kaip tautinio ir kultūrinio sąjūdžio dalis formavosi aktyvaus visuomeninio gyvenimo formos. Apie bendrystės ir tautos žadinimo galimybes ne kartą V. Vilkaitis aptaręs Vilniaus lietuvių periodikoje. Asmens biografijoje nuosekliai persipina kiltis iš valstiečių, gimnazisto, studento ir inteligento patirtys, todėl straipsniuose neretai žvilgsnis kreipiamas į kaimiečius (ypač sodžiaus jaunimą) ir inteligentus, retkarčiais užsimenama apie moksleivius.

Kartais žmogaus ir tautos kūrybinės minties bei galių įvairovė, t. y. sielos išraiška, nusakoma žodžių samplaikose pasitelkus dvasios ženklą: prakilnesnės žmogaus prigimties lavinimas, mūsų tautos dvasios prakilnumas (str. „Ar ne skriauda?, p. 185), dvasios turtas (str. „Parodų sezonui Lietuvoje besiartinant“, p. 194), žmogaus dvasios reikalai, dvasios įlobinimas, naujų dvasios vertybių gaminimas, dvasios turtas (str. „Liaudies dainos šventė“, p. 195).

Tikima, kad „apreiškia mūsų krašto iš miego kilimą“ vakarai, „parodos, draugijos, surinkimai, ūkio kėlimas“ (str. „Ar ne skriauda?“, 1913 m., p. 184). Tose slaptose ar pusiau slaptose pasipriešinimo nelaisvei veiklose buvo matomas ir V. Vilkaitis: dalyvavo Marijampolės vyrų gimnazijos aušrininkų veikloje, buvo aktyvus Sankt Peterburgo lietuvių studentų draugijos dalyvis, tos draugijos valdybos sekretorius 1914–1915 m.; atkreiptina, kad ta draugija „rengė lietuviškus vaidinimus ir koncertus, organizavo kultūrinį studentų gyvenimą“ (A. Motuzo kn. „Profesorius Vincas Vilkaitis“, 1991 m., p. 9); buvo veiklus visuomenininkas gimtinėje.

Štai kodėl esti patikimesnis rašantysis apie lietuviškųjų mėgėjų vakarų iniciatyvas ir tradicijas. Tie vakarai traktuojami kaip sąmonės ugdymo priemonė: „kad tik savarankus, liuosas ir savo noru atliekamas darbas išauklėjo naujų darbininkų, įskiepija jiems norą varyti tą darbą tolyn, platinti jį ir rūpintis jo geru pasisekimu. Iš tiesų mūsų vakarai buvo ir yra gera dirva, kame šiaip ar taip auklėjamas žmonių savarankumas, visuomenės naudos supratimas ir atsakomybė prieš ją už pasiimto darbo pasekmes“ (str. „Parodų sezonui Lietuvoje besiartinant“, 1914 m., p. 193). Pastebima paini valdžios politika trukdant kultūros judėjimui: „liaudis galėtų prakilnesniąją žmogaus prigimtį lavinti, gražiai ir padoriai laiką praleisti, ir dėl to kiekvienas neleistas mums vakaras – tai skriauda mūsų tautai, skriauda jos dvasios prakilnumui“ (str. „Ar ne skriauda?“, 1913 m., p. 185). Kritiškesniu žodžiu prabyla (taip straipsniuose elgiasi nedažnai, nes ribojo cenzūra) apie šalies vyriausybę: „žmogus nenoroms turi kartoti seną, kaip ir mūsų vargas, mintį, kad vyriausybei ne kultūros kėlimas ir ne žmonių gerovė mūsų krašte rūpi“ (ten pat, p. 185).

Publikacijoje „Liaudies dainos šventė“ (1914 m.) pastebi, kad dėl rūpesčio duonos kąsniu ir dėl teisinės nelaisvės „veik nėra kada pamąstyti apie savo dvasios įlobinimą“ (p. 195). Plėtojama mintį, kad žmogaus kūrybinių galių ugdymas yra vienas visuomenės uždavinių ir tautos egzistencijos garantų („laisvos tautos tvėryba ir veiklumas“), nes „visiškai demokratiškas visuomenės sutvarkymas“ nėra galimas „be tinkamo išsiauklėjimo, be tam tikrų įgytų dvasios kultūros vertybių“ (p. 196). Remdamasis estų, latvių ir suomių pavyzdžiu, pritaria „Lietuvos žinių“ paskelbtam kvietimui organizuoti dainų šventę (pavienių faktų apie chorų sambūrius Lietuvoje būta nuo 1909 m.), viltingai ir netgi pranašiškai kalba apie lietuvių dainos šventę, kuri „taps iš tiesų Liaudies dainos ir visos liaudies šventė“, tautos „laisvos ateities“ garantas (p. 196). V. Vilkaičiui daina – bendruomeninės, tautos būties apraiška.

Senas tradicijas Lietuvoje turėjo žemės ūkio ir pramonės parodos. V. Vilkaitis publikacijoje „Parodų sezonui Lietuvoje besiartinant“ (1914 m., p. 191–194) kritiškai apžvelgia kartokas lietuvių valstiečių, amatininkų patirtis. Aptaria tris aspektus: parodų rengėjų ir aiškintojų nesusikalbėjimas su valstiečiais dėl vartojamos kalbos; nesutvarkytas „dovanų skirstymas už gerus eksponatus“; valstietis yra parodos svečias, bet jo nesti tarp parodos steigėjų ir rengėjų. Tik išsprendus kalbos, dovanų skirstymo ir „prityrimo tam darbui atlikti“ problemas, „galima tikėtis, kad tasai valstietis pats rūpinsis toliau ūkio parodų steigimu, platinimu ir pasisekimu“.

Jei Žemaitės kūryboje Lietuvos kaimas iškyla kaip tamsos įsikūnijimas, tai V. Vilkaičio sodžius yra viltingas šviestis, rašančiojo žvilgsnis straipsniuose vis krypsta į kaimo jaunimą kaip iniciatyvų rėmėją ir skleidėją, tikima valstiečio dvasios galiomis.

Lietuvių publicistikoje retokai buvo mąstyta apie moters vaidmenį, o ir žvalgytasi dažniausiai iš vyrų pozicijos. Štai V. Kudirka XIX a. antrosios pusės lietuvę moterį traktavo kaip neišsilavinusią motiną, žmoną ir religijos išpažinėją. V. Vilkaitis išplečia socialines lietuvės moters paskirtis ir vaidmenį – straipsnyje „Apie sodžiaus inteligentes“ (1914 m., p. 189–191) dėmesį kreipia į kaimo išsilavinusias moteris visuomenininkes (mokytoją, pribuvėją, krautuvės tarnautoją), kurios „daugiausia yra kilę (ir tebekyla) iš mūsų kaulo ir kraujo – iš mūsų žmonių sodiečių“.

Tačiau šiek tiek išlieka pesimistiškas požiūris, nes, anot rašančiojo, jos yra aplaidžios gimtajai kalbai, ryškus kaimo inteligenčių ir merginų sodiečių atotrūkis (nenoras bendrauti ir darbuotis „tarp sodžiaus merginų“), yra nevisuomeniškos, „neskaito laikraščių ir lavinimos dalykais neužsiima“ – visa tai „mus patenkinti negali“, „mūsų laukimus vilia“. Tikima, kad sodžiaus inteligentės sąmoninga veikla „duotų geresnius vaisius kaip kad vyro sodžiaus inteligento darbas“ („tos pačios rūšies inteligentai vyrai: mokytojai, felčeriai, aptiekoriai, krautuvių tarnautojai“).

V. Vilkaičio pastebėjimai iš dalies atliepia XX a. pr. keliamą moterų, kaip aktyvių visuomenininkių, tautinio ir pilietinio sąmoningumo ugdytojų, paskirtį ir lygiavertį socialinį tapatinimą su vyrais: „žmonėms reikia daug uolių šviesos darbininkų ir tik tuom mes kainuojame inteligento vertę, kiek jis tautai ir žmonėms padaro“ (p. 191).

Publicistiniuose rašiniuose V. Vilkaitis, aptardamas lietuvių kultūros reiškinius, nesyk stabteli prie mintijimų apie gimtąją lietuvių kalbą: kaip priešpriešą pastebi vyraujančią lenkų ir rusų kalbą visuomenės veikloje, brukamą rusų kalbą švietime ir religijoje (akcentuojama lietuvių kalbos svarba mokant tikybos; kaip išguldomoji kalba svarbi amatų mokyklose; svarsto, ar „dar bent kiek savo kalbos“ bus liaudies mokyklose, nes „pradedamųjų mokyklų išguldinėjimo kalba turi būti mokinių gimtoji kalba“ (p. 188), atsigręžia į Rytprūsių lietuvių istoriją ir germanizacijos faktus („Prūsų Lietuvos praeitis tebelaukia dar savo tikro tyrinėtojo-istoriko“; str. „Kaip nyko Tolminkiemio lietuviai“, 1914 m., p. 185–188).

Bet tikima lietuviško žodžio galia ugdant žmogų ir tautą – „gimtoji kalba virs ilgainiui valstybės ir švietimo kalba“ („Kaimui atbundant“, 1917 m., p. 199). V. Vilkaitis šliejasi ir pastiprina bendraminčių pozicijas – to meto socialiniame ir kultūriniame lietuvių judėjime gimtoji kalba yra kaip tautos išraiška, sąjūdžio vertybė ir siekinys, kalba vienija tautą, yra vienas tautos (iš)likimo veiksnių.

Individualaus stiliaus ypatybės

Atkreiptinas dėmesys į dažnos V. Vilkaičio publikacijos struktūrą rašant socialinio ir kultūrinio gyvenimo aktualijomis. Štai straipsnyje „Amatų mokyklas besteigiant“ (1914 m., p. 188–189) teigia: „tąsias amatų mokyklas besteigiant, mes norėtume visų akis atkreipti į tai, kuo tarybos amatų mokyklų klausimu paprastai nepasirūpina, o tai: į amatų mokyklų išguldinėjimo kalbą ir amatų mokyklų mokytojus, pagaliau dar pakalbėti apie amatų mokyklos tipus ir steigimo vietas. Tie klausimai naujai steigiamose mūsų krašte mokyklose yra labai svarbūs mūsų tautai“.

Nuosekliai siūlo keturis atsakymus, pasitelkdamas tos pačios sintaksinės struktūros sakinius: 1) „Kokia turi būti amatų mokyklų išguldinėjimo kalba, apie tai dviejų nuomonių negali būti“ („mokinių gimtoji kalba“); 2) „Kas turi būti mokytojais nūnai steigiamose amatų mokyklose, taip pat jau mums aišku“ („turi būti šio krašto žmonės, pažįstą ir žiną mūsų kalbą ir mūsų krašto ir tautos gyvenimo aplinkybes ir reikalavimus“); 3) „Kame turi būti įsteigtos amatų mokyklos ir kur būtų joms tinkamiausioji vieta, apie tai geriausiai gali spręsti patys žmonės, kuriems tos mokyklos yra steigiamos“; 4) „Kokio ar kokių amatų turi būti mokyklos, apie tai taip pat gali geriausiai patys žmonės tarti“.

Įvardindamas gyvenimo nedermes, V. Vilkaitis dažniausiai iškelia problemas ir ieško atsakymų, kaip išeitį randa racionalių patarimų konkrečiai veiklai ar reiškiniui (nėra tik neigimo ar kartaus apsižodžiavimo).

Raiškią autoriaus kalbą ir savimonę iš dalies atspindi pažeriami frazeologizmai: gali ir visai nemalonion nuvaryti mums srovėn (p. 181); klerikalai ne juokais nori sutverti Lietuvoje savo viešpatiją; darbas eina pagreitintu žingsniu (p. 181); pradėjo sekti įgrisusio savo pliauškimais „Šaltinio“ pėdomis (p. 182); „Mūsų krašto gyvenimas, kuris Rusijos audros metais buvo bepradedąs tiesti sau naujus kelius, grąžinamas dabar į savo senąją vagą“; įėjo į žmonių kūną ir kraują; kas galima senojon vagon sugrąžinti; varymas senojon vagon (p. 183); varyti savo darbą ilgai nedūmojus (p. 184); apreiškia mūsų krašto iš miego kilimą; mūsų gyvenimas jau šakoti pradėjo (p. 184); žmonių valią įstatymų raidė sunaikino (p. 185); lieka vienas ir senas kelias išreikšti tuose reikaluose savo nuomonę (p. 189); mūsų vakarai buvo ir yra gera dirva (p. 193); vadovaujasi vedėjų ir politikierių dirigavimu (p. 195). Iš lyginimų ir kontrastų vaizdinių į junginius paveikiai sugula ir artojo pasaulėjauta, ir visuomenininko kontekstai.

Publicistiniai tekstai paremti citatomis, duomenimis, nuorodomis, įvardintomis tendencijomis, lyginimu, asmeninėmis įžvalgomis, pasvarstymais, aiškiai nusakoma asmenine pozicija.

Publicistas V. Vilkaitis nebuvo ypatingas maištininkas, nebuvo ir ryškesnis vedlys. Kalba apie socialines ir kultūros blogybes, valdžios trikdžius, tačiau nėra kategoriškas teisėjas. Turėjęs stuburą, prisitaikėliškai nepapučiamas laikmečio skersvėjų.

Atrodo, visa tai senų laikų aktualijos. Bet: Vinco Vilkaičio straipsnis „Kaimui bundant“ buvo išspausdintas „Lietuvos aide“ 1917-ųjų pabaigoje lietuvių ir vokiečių kalbomis kaip laikraščio dienos vedamasis – po šimto metų publikacija vėl yra atradimas. Rašinys yra įtrauktas į internetinę svetainę „LT 1918: šimtmečio kelionė laiku“ (žr. http://lt1918.lt/autoriai/vincas-vilkaitis/). Skaitykime, nes tiek nepriklausomybės priešaušryje, tiek dabar, minint Lietuvos Respublikos atkūrimo jubiliejų, straipsnio tiesos darniai dera ir su šiandien gyvu idealu – laisva tėvyne, tauta ir žmogumi.

Nuotr. Vincas Vilkaitis.

Rytas Tamašauskas, Švietimo ir kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas

Atgal  Atgal  
Komentarus rašyti gali tik prisijungę vartotojai
 
 
       
           
Iš viso apsilankė: 12655672
Šiandien apsilankė: 135
Dabar naršo: 46
© Kėdainių rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas, naudojama SmartWeb sistema