Į pradžią Svetainės žemelapis El.paštas
Spausdinti
Versija neįgaliesiems Kontrastingas Tamsus
eng
Kėdainių r. savivaldybės administracija
Biudžetinė įstaiga
J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Juridinių asmenų registras
Kodas 188768545
Tel. (8 347) 69 550, Faks. (8 347) 61 125
E.p. administracija@kedainiai.lt

Teisės aktų paieška
Viešojo administravimo kokybės politika
Elektroninės paslaugos
Strateginis veiklos planas
Kėdainių miesto bendrasis planas 2010-2020 metams
E. Žemėlapis
Tarybos posėdžių transliacija

Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27280102030405
06070809101112
13141516171819
20212223242526
27282930310102
Kovas
    2017     
Naujienos
2017-03-08
K. R. Župerka: „Gimtoji kalba skirta ne važiavimui, o buvimui“

Kovo 4 d. sukanka 80 metų, kai Gėlainiuose (Dotnuvos sen.) gimė stilistikos specialistas, vadovėlių autorius, Lietuvių kalbos draugijos garbės narys Kazimieras Romualdas ŽUPERKA. Skelbiamas Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialisto Ryto Tamašausko pasikalbėjimas apie giminės ištakas, Dotnuvos krašto įtakas, kalbos pojūtį su profesoriumi 2013 metais.

Profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Kazimieras Romualdas ŽUPERKA – kilęs iš Gėlainių kaimo, Dotnuvos vidurinės mokyklos (dabar – Akademijos gimnazijos) auklėtinis, Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – universiteto) pirmosios laikos absolventas (1958 m.), tos pačios aukštosios mokyklos prorektorius (1972–1977 m.), 20 metų buvo Lietuvių kalbos katedros vedėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis (2003 m.). Lietuvių kalbos vadovėlių bendrojo ugdymo ir aukštosioms mokykloms autorius, kone du dešimtmečius buvo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys, yra Lietuvių kalbos draugijos garbės narys. Pagrindinės tyrinėjimų sritys: lietuvių kalbos stilistika, teksto lingvistika, kalbos kultūra, neprofesinė kalbotyra.

Pavardės kilmė – kietas riešutas

Viename interviu prasitarėte: „negerai gyventi vien praeitimi“, tačiau šnekučiuodamiesi vis gręšimės į praeitį. Gal esti giminės pasipasakojimų ar dokumentų paliudijimų apie ištakas?

Pats vis neprisirengiu imtis ieškoti giminės šaknų. Čia negaliu nepadėkoti Jums: kaip brangiausią dovaną turiu pasidėjęs Jūsų iš Dotnuvos bažnyčios archyvų surinktą medžiagą apie Dotnuvos apylinkių asmenis su Župerkos pavarde iki XIX a. pabaigos. Tik gaila, kad tarp jų neaptikta mano senelio Pranciškaus Župerkos, gimusio 1860 metais, nei tėvo, gimusio 1893-aisiais. Viena mūsų šeimos bičiulė sakė neseniai Rietavo muziejuje, šalia Oginskių ir kitų garsių giminių herbų, mačiusi ir Župerkų herbą. Niekaip neištarpuoju dienelės nuvažiuoti iki Rietavo savo akimis įsitikinti. Bet, manau, nelengva būtų susieti mano senelį ir tėvą – dotnuvius valstiečius – su Žemaitijos bajorais.

Kaip lituanistas pakomentuotų savo retokos pavardės (Župerka) kilmę?

„Lietuvių pavardžių žodyno“ (1989) autoriai nesiėmė aiškinti mano pavardės kilmės – pasirodė per kietas riešutas. Turiu tik spėliojimų ir pseudoetimologijos, pašmaikštavimų. Kitados su žinomu etimologu Broniu Savukynu esame įsikalbėję, tai jis gana tvirtai pareiškė, kad Župerkos šaknis bus atsiradusi iš pasakymo už upės; taigi buvusi pavardė Užuperka, ilgainiui priešdėlio u- nukritusi. O juokų etimologija yra mano ilgamečio kolegos Česio Grendos: pavardė Župerka reiškianti „žuvų pirklys“ – žuvis perka – žu(v)perka. Aš pats manau, kad toji pavardė esanti slaviškos kilmės. Slavų kalbų pavardėse būdingos priesagos -erka, -arka, -arko. Antai čekai turi gražią pavardę Večerka (kirčiuojama pirmame skiemenyje). Šaknies reikšmės irgi galima ieškoti slavų kalbų žodžiuose: župa (lenkų „kasykla“, dažniausiai druskos; čekų – administracinė apygarda), župan (lenkų istor. „susagstomas viršutinis drabužis“, plg. svetimybę žiponas; čekų – „chalatas“ arba „apygardos valdytojas“). Vienoje Rygos konferencijoje paprašytas paaiškinti savo pavardės etimologiją, juokais susiejau ją su latvių žūpa („girtuoklis“), tai kolegos latviai tuojau pat nuneigė: girdi, čia ū ilgoji. Betgi mes – Dotnuvos, Kėdainių krašto žmonės – tą pavardę tardami šaknies u trumpąją gerokai pailginame...

Kas išsinešta iš namų

Kokie atmintyje iškyla gimtieji namai?

Tėvo vardas buvo Jonas. Mama – Veronika, jos mergautinė pavardė – Jamantaitė. Gimdamas kovo ketvirtąją, Kazimiero vardą „atsinešiau“, tuo šventu vardu Dotnuvos bažnyčioje ir pakrikštijo (saugau Jūsų dovanotus krikšto metrikus), o Romualdo vardas patikęs mamai, tuo vardu (Romučiu) ji dar kurį laiką mane mažą šaukusi, bet viršus buvo tėtės (taip jį vadinom, ne dabartiniu tėveliu; tėvelis buvo krikšto tėvas) – jis norėjo turėti sūnų Kazimierą. Tai ir mama ėmė šaukti Kaziuku. Džiaugiuosi gimęs ir augęs kaime. Iš ten išsinešiau tikresnį pasaulį. Mūsų troba buvo statyta bene XIX amžiuje, iš rąstų, šiaudų stogu, turėjo ir gonką (priebutį, prienamį), nors ir be stiklų, su suoleliais. Ilgainiui namas neteko pirmykštės išvaizdos: šiaudų stogą keitė skiedros, dar vėliau šiferis, sienas apkalė lentomis, žibalinę lempą pakeitė elektros lemputė... Namuose buvo jauku Karui dar nepasibaigus mirė tėvas, tai mama viena augino mus du (turiu seserį), leido į mokslus.

Kiek tėvų, gentainių bruožų aptinkate savo elgsenoje, charakteryje?

Savo giminės bruožus sunku apibūdinti, nes esi su jais suaugęs, sutapęs, rodos, kitaip ir būti negali. Žmogui iš šalies geriau matyti. Štai mano žmona, žemaitė, tuoj viską išaiškino: Jamantai gabūs amatams, nagingi (staliai, siuvėjai, muzikantai, medžio drožėjai...), o Župerkos – galvotesni, į mokslus labiau linkę, pasinešę pasidairyt po pasaulį (tėvo brolis Juozas buvo išvykęs į Ameriką; jo duktė, mano pusseserė Janina dėstė matematiką Vilniaus pedagoginiame institute, tėtės sesers Dulinskienės vienas sūnus, Stasys, buvo Kūno kultūros instituto docentas, kitas, Vytautas, išvykęs į Ameriką tapo rusų literatūros profesoriumi). Kokius bruožus paveldėjau iš tėvo, sunku būtų pasakyti. O iš mamos tikriausiai – kruopštumą, atkaklumą.

Kokios Jūsų šeimos keturių kartų patirtys vienija?

Turiu dvi dukteris, jų vardai paprasti, trumpi, prasmingi (dėl to su žmona, irgi lituaniste, sutarėm): vyresnioji – Vita, jaunesnioji – Aušra. Vita savo vardu nėra labai patenkinta: mažai nepatikdavo, kad kai kas Vitalija pavadindavo, vėliau – dėl to, kad rado savo vardą Janonio eilėraščio pavadinime, dabar – dažnoje maisto papildų reklamoje ir t. t. Dar bėda – retas taisyklingai ištaria tokių vardų vardininką – vis atitraukia kirtį į šaknį. Todėl patariau dukterims (aišku, nerimtai), kai pačioms gims dukros, krikštyti vardais, kurių vardininkas kirčiuotas šaknyje. Nepaklausė. Tai Kotryna, tai Ieva, tik vienos anūkės vardas Miglė (atitinka mano siūlymą, nors ir ne mano duotas). Man patinka mano anūkų, arba vaikaičių, vardai (be panelių, dar yra Naglis), jie – geri vaikai. Kiekvienas turi savo „stilių kaip savo nosį“ (anot Lesingo), smarkiau pyktis netenka (gal kad ne kartu gyvename, visąlaik vieni kitų pasiilgstame), su žmona (močiute) pabambame, kad ne visi mėgsta knygas, neatsistebime jų telefoniniu, kompiuteriniu ir pan. išmanumu, džiaugiamės muzikiniais gebėjimais.

Gal kuriomis namų vertybėmis pakurstote ir savo, dukrų namų židinius?

Man pačiam atrodo, kad iš gimtųjų namų išsinešiau daug gerų dalykų (blogų turėjau gimdamas arba paskui prisirankiojau iš gyvenimo). Greitomis galiu išvardyti bent tris: tai tiesos ieškojimas, mokslo, apšvietos vertinimas ir savo krašto branginimas. Tai aukšti, skambūs žodžiai, didelė jų prasmė, bet visi tie dalykai tikrai buvo esmingi mano mamai. Iš savo mokyklos laikų ji mokėjo keletą eilėraščių. Vienas jų mums, vaikams, vis padeklamuojamas, buvo „Ant marių krašto, Palangos miestely, / Kur gyven mūsų broliai žemaitėliai, / Yr aukštas kalnas, Birute vadintas...“ Autoriaus mama neatsiminė. Tik studijų metais išsiaiškinau, kad tai XIX a. pirmosios pusės žemaičių poeto Silvestro Valiūno baladė „Birutė“. Iš laiko perspektyvos matau, kad mama buvusi geros širdies, neatsisakanti kuo gali padėti savo artimui. Nedidelėje mūsų troboje ir per karą, ir jam pasibaigus vis gyvendavo svetimų žmonių: tai rusaitė karo pabėgėlė, tai į sovietų armiją paimto kareivio žmona su sūneliu, tai ištremto inteligento žmona, irgi su vaiku... Laikėm karvę, avių, auginom kiaulių, buvo vištų ir didesnių paukščių, duonos kąsnio ant stalo netrūko. Iki suvarant žmones į kolūkį... Kiek man pačiam pavyko perimti minėtas vertybes ir kaip gebu jas perduoti toliau – tai jau kitas dalykas.

Šiandien mėgstate darbuotis savo sode. Kas tai: žemdirbio trauka, pirmapradis gamtos šauksmas?

Į pirmą Jūsų klausimą galėčiau atsakyti literatūrologės, profesorės, žemaitės Viktorijos Daujotytės žodžiais: „Aš esu užaugusi kaime, mano prigimtis kaimietiška. Niekad to nesistengiau įveikti, nemačiau prieštaravimo tarp kultūros ir kaimiško patyrimo. Netgi priešingai, jis daug ką stabilizuoja, suteikia tarsi pamatus, priartina prie žemės.“ Dažnas miestietis šito negali suprasti. Kai prieš gerą ketvirtį amžiaus, mano penkiasdešimtmečio proga, žmona „dovanojo“ man sklypą sodų bendrijoje (tuosyk kolektyviniu sodu vadintoje), vienas bičiulis, „grynakraujis“ miestietis, maniškės tiesiog paklausė: „Ką jis tau taip bloga padarė, kad tu jam tokią dovaną?“ Žinoma, vargo netrūksta, rūpesčių visokiausių, bet ar mieste gali taip užsižiūrėti į išskrendančių ar parlekiančių paukščių virtines, ar sutemus gali paregėti tokią nepaprastą mėnulio pilnatį? Negali nepasidžiaugti, kad po sodą ežiai šmirinėja, net kiaunė ar lapė apsilanko, ką jau kalbėti apie kiškius ar stirnas, snieguotą žiemą atėjusias pagraužti apsileidusio sodininko neaprištų medelių. Viso to gamtos ir kosmoso artumo, pasaulio pilnatvės žodžiais neapsakysi...

Ar bendraujate su kraštiečiais, giminaičiais nuo Dotnuvos?

Susitikdavau su daugeliu savo krašto žmonių, giminaičių. Bet ne taip jau dažnai, nesu judrus. Dabar tų ryšių beturiu visai mažai. Neliko ne tik dėdžių, dėdienių, tetų, bet ir pusbrolių, pusseserių. Kol jaunesni, nespaudžiami ligų, gana dažnai susitikdavom mūsų trobelėje, vėliau su Akademijoje įsikūrusiu pusbroliu iš mamos pusės Antanu Jamantu. Man jis buvo toks tikro lietuvio kaimiečio, amatininko (buvo siuvėjas) idealas. Rūpestingas šeimos tėvas, darbštus, sumanus, gebantis gražiai bendrauti ir sutarti, sugyventi su visais. Todėl nebuvo keista, kad į Gėlainių kalnelį jį palydėjo – baisią, šaltą žiemos dieną – ne tik artimieji, giminės, kaimynai, bet ir nemaža Žemdirbystės instituto mokslo žmonių, profesūros. Vieną metaforišką Antano pasakymą apie pavasario polaidį esu įdėjęs ir į stilistikos vadovėlį: Kiemas visai prakiuro, išvažiuoti negalima.

Tėviškės žmonės ir istorija

Kai lankote artimųjų kapelius Gėlainių kalnelyje, kai pakeliui pravažiuojate pro gimtąją sodybą, kokie jausmai ir mintys palydi?

Kai tenka važiuoti į Kauną, visada renkuosi kelią per Baisogalą, Dotnuvą, Kėdainius, ne per Kryžkalnį, nors ten didžioji kelio dalis – greitkelis, o čia – vis gyvenvietė po gyvenvietės, mažink ir mažink greitį. Vėl noriu bent pažvelgti į raudonų plytų mokyklos mūrą (kuriame baigiau vienuoliktą klasę), gimtąjį namelį (nors ir neatpažįstamai pasikeitusį, išgražėjusį, šiuolaikinį), į vaikystės draugų namus, Dotnuvėlės vagą. Jausmai ir mintys, matyt, niekuo nesiskiria nuo daugelio žmonių, arčiau ar toliau išvykusių iš savo tėviškės, kur buvai mažas, jaunas ir paikas. Ir – dabar gerai suvoki – laimingas, nes tikėjai, kad netolimoj ateity laukia įdomus, nepaprastas gyvenimas. Ir dabar nereto sapno veiksmas vyksta tėviškėje – Gėlainiuose, Akademijoje, Dotnuvoje. Kelionė per Akademiją, Dotnuvą, Kėdainius įgalina pagyventi anų dienų įvykiais, vis prisimeni kokį nutikimą. Sakysim, Akademijoje žvilgteliu į mūro pastatą, kur kadaise kilo centriniai buvusios Žemės ūkio akademijos rūmai, – prisimenu jų karo griuvėsius, kaip mes, vaikai, po juos landžiodavome, karstydavomės, o suaugusieji ten rasdavo ką vertinga namo parsitempti. Ir mes keliese, paprašyti sumanaus kaimyno, vienintelio Gėlainiuose jau tada turėjusio vandentiekį, iš tų griuvėsių račiukais vežėm į kaimą kažkokį didžiulį katilą.

Kaip atrodė Jūsų vaikystės kaimas?

Man atrodo, kad mano vaikystės kaimas ne ką tesiskyrė nuo to, kuris aprašytas kad ir Baltušio romanuose. Tik tos socialinės nelygybės, neteisybės neprisimenu. Gal jos kokios ir būta, tik vaikams ji nerūpėjo. Ypač patikdavo kūlimo talkos. Didžiausias įvykis būdavo, kai kuliamąją atveždavo į mūsų klojimą. Mažesni tik aplinkui zuidavom, o paaugus ir mums darbo atsirasdavo. Tarp Gėlainių ir Valinavos kaimų vingiuoja Dotnuvėlė, nuo mūsų trobos iki upės – pora šimtų metrų. Todėl didelė vaiko gyvenimo, pramogų dalis prabėgo prie upės (paupio medžiais karstantis, tarzanus ir beždžiones čitas vaidinant, upėje maudantis, meškeriojant) ar ant upės ledo žiemą su pačiūžomis, nuo kalnelių ir į kalnelius su rogutėmis, slidėmis. Žiemos būdavo tikros, gilios, o vasaros karštos. Taip sako seni žmonės, ir aš, senis, jų žodžius tvirtinu.

Kaip Dotnuvos krašto istorija ir kultūra įsirėžė vaikystės ir paauglystės įspūdžiuose ir patirtyse?

Dotnuvėlė gelbėjo ir per karą: upės krante buvom išsikasę nemažą žeminę, joje su kaimynais lindėjom, kol frontas nudundėjo į vakarus. Tėvas vis išlįsdavo ir eidavo į namus, į ūkelį – pažiūrėti, ar pastatai, ar rugiai nedega. Mama barėsi: juk kulkos aplink zvimbia, o jis išdidžiai: „Aš žinau, kaip ir kur kulka lekia“, – mat buvęs caro kareivis, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare. Kolūkio steigiamasis susirinkimas kažkodėl vyko mūsų troboje, gal kad namas prie vieškelio (valdžiai patogiau privažiuoti), gal kad mamą, našlę, manyta lengviau palenkti. O mama paraginta rašytis pasišiaušė: girdi, susirašė šiaučiai kriaučiai, o ūkininko – nė vieno, tai kas čia per kolektyvinis ūkis – nei žemės, nei gyvulių, nei padargų... Žinoma, susirašė ir ūkininkai, pavadino subendrintas žemes „Spindulio“ kolūkiu. Neilgai trukus buvome prijungti prie anksčiau susikūrusio Marytės Melnikaitės kolūkio. Skurdo teko paragauti. Įstrigę tokie vėlyvi žiemos vakarai. Aplink kolūkio brigados šiaudų stirtą suėję vos ne pusė kaimo, visi peša kas į maišą, kas į rezginę – nėra kuo karvės, gali sakyt, vienintelės maitintojos, šerti. Matyt, ir valdžia į tokią vagystę mojo ranka: ar geriau bus, kad kolūkiečiai badu stips? Kas tada šviesų rytojų statys? Atsimenu, tuo laiku pradėjau rašyti pirmuosius eilėraščius. Ir dabar man gražu pažiūrėt, kaip darniai vaiko galvelėje sugyvena visiškai neįmanomi suderinti dalykai: su geru šiaudų glėbiu grįžęs nuo kolūkio kaugės, netrukus sėdu prie žibalinės ir rašau poeziją – šlovinu draugą Staliną, dėkoju jam už laimingą vaikystę... Tokius eilėraščius tada skaitėme ir deklamavome mokykloje. Pratinomės veidmainiauti? Algirdas Julius Greimas panašią savo elgseną užėjus sovietams senatvės prisiminimuose vadino „grynai fizinio išlikimo bandymais“. Kad augau Akademijos pašonėje, kad Akademijoje baigiau vidurinę mokyklą – džiaugiuosi, didžiuojuos. Prisimenu, kaip viduržiemy iš Žemės ūkio akademijos pro mūsų namelį žygiuodavo profesorius Viktoras Ruokis – vienu švarku, vienplaukis (jo ūkelis buvo tolėliau nuo Akademijos, arčiau miestelio). Netoliese, eglėm apsodintoje sodyboje gyveno kitas profesorius – Jonas Kriščiūnas, garsus bitininkas; iš ponios Kriščiūnienės pirkdavom medų.

„Gimtosios kalbos reikėjo dar pasimokyti“

Vieni mokyklą keiksnoja, kiti ten sugrįžta genami nostalgijos.

Vienas kitas mokytojas ar aukštosios mokyklos dėstytojas, aišku, nusipelno pakeiksnojamas – ir pedagogų esama visokių žmonių. Bet tų, kas keiksnoja savo mokyklą, nesuprantu. Mokykla yra ryšys, pirmiausia – mokinio ir mokytojo. To ryšio vertė, gerumas priklauso nuo abiejų. Per ilgą (jau 55-tus metus einamą) pedagoginio darbo kelią esu pastebėjęs, kad dažniausiai mokykla ar universitetu būna nepatenkinti jaunuoliai, kuriems dėl jų pačių proto tingumo ar negabumo nesiseka mokslas, kurie labai daug reikalauja iš kitų, bet yra nereiklūs sau.

Kokie reikšmingesni mokyklos laikų prisiminimai?

Aš pats turėjau gerus mokytojus. Štai chemijos mokė garsaus chemiko, akademiko Zelinskio mokinys mokytojas Jonas Zažeckis. Su logikos dėsniais iš universitetui skirto vadovėlio supažindino Vytautas Jankūnas. Aukštesnėse klasėse lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė Pranas Lelys, Vilniaus universitete studijavęs kartu su būsimuoju lietuvių stilistikos kūrėju Juozu Pikčilingiu (į šio profesoriaus rankas patekau jau vėliau, aspirantūros metais). Kaip šiandien atsimenu: atsistos mokytojas prie krosnies (rankoje tik nedidelė užrašų knygelė), ir pasakoja, aiškina – lėtai, ramiai, jokių bendrų frazių, nuoseklu, argumentuota, pamatuota, – tik dėkis į galvą. Kartkarčiais įterpiamas su tema susijęs pašmaikštavimas – liaudiškas, rupus. („Tai, Kaziuk, pabuvai ir Francijoj, ir Švancijoj“, – buvo pirmieji mokytojo žodžiai, kai susitikom po kelerių metų.) Baigus mokyklą studijuoti nebuvo sunku: buvau gavęs, kaip dabar sakoma, gerus pagrindus. Buvom dvi baigiamosios klasės, vienuolikta a (mūsų) ir vienuolikta b, po 17 mokinių. Dabar taupytų pinigus, klases būtinai sujungtų, o tada (nors buvo sovietmetis, bet dar ilgai laikėsi senosios vertybės) taupė mokinius, mokytojus, mokslą. Per keletą bendrų metų (nors dalis mokinių keitėsi) klasė susigyvenom. Dabar vis suvažiuojam į Akademiją, į mokyklą. Pirmą sykį, kaip ir buvom sutarę (atseit, kai būsim baigę aukštuosius mokslus), susitikom po šešerių metų, 1960-ais. Prasmingus žodžius per mokyklos baigimo 50-mečio suvažiavimą (2004 m.) pasakė mūsų klasės auklėtojas, buvęs fizikos mokytojas, šviesaus atminimo Romas Kretavičius: „Labiausiai džiaugiuosi, kad nė vienas nenuėjote klystkeliais“.

1954 m. mokyklą Akademijoje baigėte sidabro medaliu, buvo atviros visų aukštųjų mokyklų durys. Kodėl rinkotės lituanistikos studijas?

Juokais į šį klausimą atsakau taip: kadangi atestate buvo ketvertas iš lietuvių kalbos (taip pat ir iš rusų kalbos), tai gimtosios kalbos reikėjo dar pasimokyti (svetimą kalbą užtenka mokėti ir ketvertui). O iš tikrųjų bus buvusios dvi pagrindinės priežastys. Viena – rašinėjau eilėraščius, mėgau literatūrą (gramatiką nelabai), svajojau tapti poetu, tai lituanistikos studijos man atrodė pačios tos. Antra – važiavau į dvimetį Šiaulių mokytojų institutą, nes reikėjo greičiau įgyti specialybę, stotis ant savo kojų, pačiam pelnytis duoną (mamai nelabai buvo iš ko leisti į didesnius mokslus). Ir kelionė iki Šiaulių kainavo perpus mažiau negu iki kokio Vilniaus. Kaip šiandien atsimenu: stojimo dokumentus vežiau kone naktiniu traukiniu. Atsitiktinai tame pačiame vagone iki Radviliškio važiavo psichologijos mokytoja Macijauskienė. Tai ji net ir tada, kai jau vargu ar galima buvo ką pakeisti, aiškino man, kad ne į tą pusę važiuoju: reikia į Vilnių, į žurnalistiką. Atvykęs į Šiaulius radau mokytojų institutą pavirtusį į pedagoginį, tikrą aukštąją mokyklą, teko studijuoti ketvertą metų. Visų lietuvių kalbos egzaminų čia turėjau tik penketus.

Tebelydi kūryba

Vidurinėje mokykloje buvote tarp literatų, kai kuriuos tekstus publikavo rajono spauda.

Studijuodamas dar kurį laiką rašinėjau eilėraščius, dalyvavau literatų – ir instituto, ir miesto –subuvimuose. „Tiesos“ laikraštyje buvo išspausdinta tokia nuotrauka: poetas Jovaras sėdi tarp Šiaulių jaunųjų literatų, o aš ten stoviu – atseit skaitau savo kūrybą. Šiaulių „Raudonosios vėliavos“ laikraštis išspausdino vieną mano eilėraštį – apie Maskvą (kurios nebuvau matęs). Tokio „išgarsėjimo“ pakako, kad Dotnuvos rajono laikraštis „Kolektyvinis darbas“ jau prašytų mano eilėraščių. Atsirinko „idėjiškai brandžius“ – apie grūdų pilną kolūkio svirną, apie partiją, vedančią į šviesią ateitį...

Kiek kūrėjo gyslelės prasiverždavo studijuojant, kiek kūrybos buvo dėstant, su vadovėliais talkinant mokyklai?

Studijuojant literato bandymai ir užsibaigė. Studijos bus padėjusios kritiškai įvertinti savo „poeziją“, suprasti, kad geru poetu netapsiu. O ypač įstrigo atmintin toks atsitikimas. Laikiau literatūros mokslo įvado egzaminą. Egzaminuotoja dėstytoja Zelma Dumašiūtė (vėliau tapusi žymia kalbininke, viena iš akademinės, tritomės lietuvių kalbos gramatikos autorių), rašydama penketą, lyg tarp kitko tarstelėjo: „Tai eilėraščius rašote?“ (Ką tik buvo išspausdintas minėtasis Maskvos pašlovinimas.) Dėstytojos balse pajutau ironiją. Ilgai apie tai galvojau, vis aiškinausi sau, ką tai galėtų reikšti? Kad menka ta mano poezija? Kad ne apie tai reikėtų rašyti? Dabar suprantu: kaip anais laikais, kai tiesiai negalėjai sakyti tiesos, reikėjo mokėti duoti jaunam žmogui patarimą. Poezija, apskritai grožinė literatūra mane lydi visą gyvenimą. Gal ir tie jaunų dienų rašinėjimai nebuvo visai niekiniai. Pagrindinis mano dėstomasis dalykas – stilistika, – žinoma, yra tarp kalbos ir literatūros. Vadovėliuose irgi daugiausia mokiau stilistikos. Į juos pirmiausia dėjau mėgstamus, man brangius poetų tekstus. Kai 1983 metais „Mokslo“ leidykla išleido mano stilistikos vadovėlį aukštajai mokyklai, ypač maloniai širdį paglostė Vilniaus universiteto kalbininko Alekso Girdenio atviruko žodžiai, kad apie tą stilistiką esąs geros nuomonės ir poetas Marcelijus Martinaitis. Beje, kiek vėliau rašytojas Romas Sadauskas man į akis tą vadovėlį yra šmaikščiai papeikęs: esą aš jo prozoje radęs tik vieną sakinį, vertą įdėti kaip stiliaus pavyzdį. Rašytojas bus neatidžiai skaitęs – ten iš jo kūrybos įdėti bent du sakiniai: vienas – apie dzūkų gebėjimą segioti pravardes (rašytojas pats – dzūkas), kitas – apie pušynėlius, grybus, apynius.

Kas šiandien Jus – filologų aplinkos, kultūros, teatro žmogų – neramina?

Nelabai skiriuosi nuo kitų senių bambeklių, kuriems neįtinka nei kairieji, nei dešinieji, grobuoniškos maksimos ir vaistinės, savo reklamomis manipuliuojančios klientais ir pacientais, žiūrovus kvailinančios TV laidos ir beviltiškai smukęs TV serialų meninis lygis (palyginkime kad ir su „Giminėmis“!). Mūsų namuose dar prie visų kitų ramybės neduodančių dalykų prisideda kalbos reikalai. Kitais klausimais ne visada sutardami, šiuo reikalu su žmona, bemaž 50 metų mokiusia vaikus lietuvių kalbos ir literatūros, esame vienoje barikadų pusėje – sutartinai piktinamės viešosios kalbos darkymu. Žodžiu, ilgai dairytis, norint rasti piktinimosi objektą, netenka... Sumaištis – tokiu žodžiu apibūdinčiau mūsų gyvenamąjį metą. Vertybių sumaištis. Moralės, kultūros, politikos... Tik gamta vis gyvena pagal aiškią savo tvarką. Todėl, kai tik gali, tai žmogus ir bėgi nors trumpam į gamtos prieglobstį, palikęs žmonių pasaulį. Ir vis tiek gyvenimas yra gražus. Jeigu paklaustumėt, kas džiugina, vardyčiau kur kas ilgiau. Į ateitį nežiūriu pro juodus akinius. Kadangi vis dar šiek tiek dirbu su studentais, tai vis negaliu atsidžiaugti tais, kurie nesutrikę civilizacijos, urbanizacijos, globalizacijos ir kitokių -acijų sumaišty, geba atsirinkti tikrus dalykus, noromis lavinasi, vertina knygą, pripažįsta kaip pamatines doros, sąžinės sąvokas. Tokių jaunuolių – ne vienas ir ne du. Nuo jų – bent šiek tiek – irgi priklausys žemės ateitis.

Žodis – atspirties taškas

Kurie tėvų, artimųjų, kaimynų žodžiai, pasakymai formavo kalbos jausmą, pasaulėvaizdį, ir šiandien neišsitrynę iš atminties, vis atkeliauja į pasąmonę ir kasdienybę?

Į šiuos klausimus iš dalies jau būsiu atsakęs. Papildydamas turėčiau pasakyti, kad esu betarmis aukštaitis, mamos tarmės tyrinėti nesiėmiau. Mat ištekėjusi ir atsikėlusi gyventi į Gėlainių kaimą (iš tėviškės, Naujųjų Bakainių kaimo, kur turėjo gražią, sakyčiau, pereinamąją tarp vidurio ir rytų aukštaičių, tarmę) mama ėmė taikytis prie vietos žmonių, gal tikriau – artėti prie bendrinės kalbos, nes apie Gėlainių kaimo tarmę kalbėti sunkoka: daugelio vietinių gimtoji kalba buvo lenkų (mano tėvo – taip pat), o atsikėlėliai iš kitur, žinoma, savo tarmės įtvirtinti negalėjo, tik lietuvino kaimą. Ir mano gimtojoje troboje dešimtmečius skambėjusią lenkų kalbą pakeitė lietuvių kalba. Šiaip jau pastebėjau seniai žinomą dalyką, patvirtinantį tokį juokavimų dialogą: „– Į senatvę tu baigi suvaikėti. – Visi baigia tuo, kuo pradėjo.“ Senatvėje į mamos (ne vienus metus gyvenusios Prienuose, vėliau Šiauliuose) kalbą sugrįžta mūsų, vaikų, girdėti jos anų dienų žodžiai, jų tarimas. Ir pats save nutveriu ką nors „dotnuvietiškai“ sakantį, vis grįžta į atmintį ir ant liežuvio koks lenkiškas pasakymas, viešumai ne itin tinkanti dainuška („Przyjechali z Vandziagoly...“).

Kartą Akademijos mokykloje užsiminėte, kad teko pamatyti pasaulio: ,,svetur žmogus prasikrapšto akis, pasijunta esąs žmogus ne tik iš Gėlainių“. Domėjotės išskirtiniais vietovardžius aktualizuojančiais kontekstais, tačiau posakis su gimtinės pavadinimu lyg ir nėra patekęs į Jūsų raštus. Ar žmogų iš Gėlainių galima traktuoti kaip užkampio apibendrinimą, pasaulio ir provincijos priešpriešą?

Tą frazę tikriausiai būsiu pasakęs kalbėdamas kur nors Akademijoje ar Kėdainiuose, taip sakant, namie, norėdamas pasigirti, kad esu pabuvęs ir kituose kraštuose. Tiesą sakant, ne tiek jau daug tų kitų kraštų ir esu aplankęs. Šiaip jau dažniau mėgstu pasakyti, kad esu ne tik iš Šiaulių pedagoginio instituto. Mat šitą aukštąją mokyklą (dabar universitetą) kiekviena proga mėgsta suniekinti Lietuvos švietimo biurokratai ir kai kurie sostinės universitetų ponai. Žodžiai Gėlainiai, Šiauliai kalbamosiose frazėse man visų pirma reiškia atspirties tašką, starto aikštelę, o ne menkinamą prasmę. Po pastarosios frazės aš jau tikrai ekspresyviai (pyktelėjęs) imu vardyti, įrodinėti, kad kone visuose Lietuvos (ir ne tik) universitetuose dirba Šiaulių pedagoginio instituto auklėtinių – docentų, profesorių. Aš pats ne vienus metus dėsčiau stilistiką, vadovavau magistrantams ir doktorantams Vytauto Didžiojo (ten ir profesoriaus vardą gavau) ir Vilniaus universitetuose. Bet esu parapinis patriotas, kaip sakė Vaižgantas – savo užpečkio mylėtojas. Nesu vardyno specialistas, todėl ir savo gimtinės vietų vardų nesu aprašinėjęs. Tik viename rašinyje esu atkreipęs dėmesį į tuos vietovardžius, kuriuos aptikau kaip nors išraiškingiau, emocingiau pavartotus nekalbininkų tekstuose (mat daugelį metų rinkau medžiagą nekalbininkų „kalbotyrai“, dabar pagaliau ir knygą baigiau rašyti). Nei Gėlainiai, nei Dotnuva nevartojami tokia apibendrinamąja „užkampio“ reikšme kaip, sakysim, Balbieriškis (pastarasis tokį atspalvį bus gavęs dėl garsinės sandaros, skambesio; šiaip jau tai viena gražiųjų Lietuvos vietų, įdomios istorijos gyvenvietė).

Kaip atsakytumėte tam, kuris teigia, kad pasaulyje su lietuvių kalba toli nenuvažiuosi?

Gimtoji kalba skirta ne važiavimui, o buvimui. Buvimui savo žemėje, savame krašte, savo valstybėje, bendravimui su savais žmonėmis – artimaisiais, kaimynais, bičiuliais, bendradarbiais... Pasaulyje yra šimtai kalbų, su kuriomis „toli nenuvažiuosi“. Ar jos dėl to prastesnės už „važiuojamas“ kalbas? Dabar visi mokomės ir svetimų kalbų – ir tų, kurios plačiausiai paplitusios pasaulyje, ir retesnių. Kitados man teko pusmetį pagyventi Čekijoje, Brno mieste. Prieš tai, turėdamas šiokių tokių vilčių, kad mane ten išleis (iš arčiau susipažinti su čekų kalbotyra, visame pasaulyje garsiais Prahos lingvistikos būrelio darbais) visus metus iki tos stažuotės mokiausi čekų kalbos, kad galėčiau susikalbėti, be gido suprasti viešuosius užrašus, be žodyno skaityti specialybės knygas. Nors tai irgi kalba, su kuria „toli nenuvažiuosi“. Neprotinga kalbą vertinti vien pagal galėjimą išeiti į platesnį pasaulį. Kiekviena kalba, kiekviena tarmė yra atskiras pasaulėvaizdis, viso pasaulio turtas, savaip atspindintis ir išreiškiantis tą pasaulį. Subtiliausius minties ir jausmo niuansus žmogus gali išreikšti tik gimtąja kalba. Išgirskim, ką sako Tomas Venclova, kultūros žmogus, tolimas tradicinei tautiškumo sampratai, pamatuotai vadinamas kosmopolitu: eilėraščius jis galįs rašyti tik lietuviškai.

Kokių grėsmių įžvelgiate mūsų kalbos likimui?

Esame nedidelė tauta – tokia, nuo kurios niekada nesitraukia grėsmė ištirpti, susilieti su didesnėmis tautomis. Tokia pati nuolatinė grėsmė – ir mūsų kalbai. Manau, kad jos ateitis, jos likimas daugiausia priklausys nuo šviesuomenės. Ne nuo partijų, ne nuo vyriausybių, o nuo šviesuomenės – kiek ji gebės saugoti tautinį paveldą, derinti tautinę tapatybę su europėjimu, pasaulėjimu. Viena tikrai aišku – lietuvių kalbą gali išsaugoti tik tie žmonės, kurie gyvens Lietuvoje, o ne tie, kurie kursis gerovę londonuose reikalaudami dvigubos pilietybės. Jūsų knygoje „Dotnuvių datos“ yra įdėta ištrauka iš 1913 metų „Vilties“ laikraštyje paskelbto rašinio „Parapijos reikalai“. Ten radau nesenstančią mintį: „Silpnieji pradeda gėdyties savo kalbos“.

Ačiū už pokalbį.

 

www.skrastas.lt nuotrauka

Atgal  Atgal  
Komentarus rašyti gali tik prisijungę vartotojai
 
 
       
           
Iš viso apsilankė: 11342900
Šiandien apsilankė: 280
Dabar naršo: 52
© Kėdainių rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas, naudojama SmartWeb sistema